Daugelis mūsų mėgaujasi grybavimu – tai ne tik atsipalaidavimas gamtoje, bet ir puiki proga parsinešti šviežių, mišku kvepiančių vaišių į namus. Tačiau retas kuris susimąsto, kad net ir gerai atpažįstami valgomieji grybai gali slėpti pavojus, nematomus plika akimi. Kalbame ne apie nuodingus dvininkus ar klaidas atpažįstant rūšis – pavojai slypi visai kitur.
Grybai – gamtos „toksiškos kempinės“
Mokslininkai vis dažniau įspėja, kad grybai gali veikti tarsi toksiškos kempinės, kaupiančios radioaktyviąsias medžiagas, tokias kaip cezis-137, ir sunkiuosius metalus – švino, gyvsidabrio, kadmio junginius. Šių pavojingų medžiagų koncentracijos grybų vaisiakūniuose gali net dvidešimt kartų viršyti užterštumo lygį dirvožemyje.
Tokia savybė atsiranda dėl grybų struktūros – jų požeminis tinklas (micelis) plinta labai plačiai ir aktyviai absorbuoja įvairias chemines medžiagas. Be to, cezis-137 cheminiu požiūriu labai panašus į kalį – grybams būtiną mikroelementą. Dėl šio panašumo cezis lengvai „patenka“ į grybo ląsteles, tarsi apsimesdamas naudingu elementu.
Kurių rūšių reikėtų vengti?
Ne visi grybai vienodai linkę kaupti pavojingas medžiagas. Didžiausi „kaupikliai“ – raudonviršiai, baravykai, lepšiai, sviestinės ir piengrybiai. Taip pat reikėtų būti atsargiems su rudmėsėmis, vilnopienėmis, juodgrybiais – jų micelis dažnai auga viršutiniuose dirvožemio sluoksniuose, kur susikaupia daugiausia radionuklidų.
Taip pat skaitykite
Tuo tarpu kai kurios rūšys laikomos palyginti saugesnėmis: voveraitės, kelmučiai, pievagrybiai, ūmėdės bei kreivabudės kaupti cezio linkusios mažiau. Nors net ir šios rūšys nėra visiškai apsaugotos nuo taršos, jų savybės leidžia bent šiek tiek sumažinti riziką.
Kur grybauti saugiau?
Net jei gyvenate ekologiškai švarioje vietovėje, tai dar nereiškia, kad aplinkiniai miškai visiškai apsaugoti nuo užterštumo. Radioaktyviosios dalelės, sunkieji metalai bei kitos kenksmingos medžiagos gali būti atneštos oru iš tolimų pramoninių regionų ir nusėsti su lietumi net atokiuose miškuose.
Venkite grybauti prie intensyvaus eismo kelių, šalia pramoninių objektų ar miestų teritorijų. Net jei tokiose vietose surinkti grybai atrodo sveiki ir gražūs, jų viduje gali slėptis pavojingos medžiagos.
Kada grybai pavojingiausi?
Grybai ypač aktyviai kaupia kenksmingas medžiagas po ilgos sausros, kai pirmasis lietus „išjudina“ toksinus dirvožemyje. Taip pat reikėtų būti atsargiems su pernokusiomis grybų kepurėlėmis – jose dėl vandens išgaravimo ir komponentų skaidymosi kenksmingųjų medžiagų koncentracija gali būti ypač didelė.
Drėgnos vietos taip pat kelia riziką – jose padidėja jonų pasisavinamumas, todėl micelis „pritraukia“ daugiau toksinų.
Grybavimas – puikus būdas pabėgti nuo kasdienybės ir pasisemti gamtos gėrybių, tačiau svarbu nepamiršti, kad net ir valgomieji grybai gali tapti pavojingi sveikatai. Rinkitės saugias vietas, žinokite, kurios rūšys linkusios kaupti daugiau kenksmingų medžiagų, ir venkite pirmųjų grybų po lietaus ar pernokusių egzempliorių. Saugus grybavimas – tai atsakingas požiūris į savo ir artimųjų sveikatą.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
