Nors pasaulio dėmesio centre vis dažniau atsiduria Artimieji Rytai ir nerimstanti kova Ukrainoje, Šiaurės Europoje ima ryškėti naujas įtampos židinys. Suomija, neseniai prisijungusi prie NATO, priėmė istorinį sprendimą – pasitraukti iš Otavos konvencijos, kuri draudžia naudoti priešpėstines minas. Toks žingsnis aiškiai signalizuoja: šalis ruošiasi galimiems karo veiksmams. O pagrindinė grėsmė, pasak ekspertų ir žvalgybos tarnybų, kyla iš rytų – iš Rusijos.
Suomija ruošiasi blogiausiam scenarijui
Birželio viduryje Suomijos parlamentas nubalsavo už pasitraukimą iš Otavos konvencijos. Tai reiškia, kad Suomija įteisins priešpėstinių minų naudojimą – gynybos priemonę, laikomą paskutiniu bastionu prieš potencialų invazijos pavojų. Šį žingsnį anksčiau jau žengė ir kitos NATO rytinės sparno šalys – Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija.
Ekspertai teigia, kad tai ne šiaip atsitiktinumas, o koordinuotas žingsnis, atspindintis augantį nerimą dėl galimo Rusijos puolimo. Kaip pažymi Suomijos kariuomenės atstovai, pagrindinis tikslas – užtikrinti nacionalinį saugumą naujomis sąlygomis, kai šaliai tenka ginti per 1300 kilometrų ilgio sieną su agresyvia kaimyne.
Rusijos judesiai neramina
Suomijos visuomeninis transliuotojas Yle paskelbė palydovines nuotraukas, kuriose užfiksuoti Rusijos kariniai parengiamieji veiksmai. Netoli sienos su Suomija – Kandalakšoje, Karelijos sąsmaukoje ir Petrozavodske – intensyviai statomi nauji kariniai objektai, dislokuojama sunkioji technika, plečiamos bazės. Tai laikoma tiesioginiu atsaku į Suomijos įstojimą į NATO.
Taip pat skaitykite
Dar pavasarį „The Wall Street Journal“ paskelbė informaciją apie Rusijos pasiruošimą ilgalaikiam konfliktui su NATO. Vienas svarbiausių signalų – vasario mėnesį atkurtas Leningrado karinis regionas, pavaldus būtent šiaurės vakarų krypties operacijoms. Į šią apygardą perkeliama tūkstančiai karių, sustiprinamas logistikos tinklas ir oro gynybos infrastruktūra.
Otavos konvencijos nutraukimas – simbolis ir praktinis žingsnis
1997 m. priimta Otavos konvencija draudžia naudoti, kaupti ir gaminti priešpėstines minas. Tačiau grėsmės lygis regione verčia šalis permąstyti šį įsipareigojimą. Kaip pažymi Suomijos gynybos ministras, „šiandienos realybė reikalauja lanksčių sprendimų, kurie gali užtikrinti veiksmingą atgrasymą“.
Pasitraukimas iš šios konvencijos taip pat siunčia aiškią žinutę Maskvai: NATO šiaurinis sparnas nesiruošia būti pasyvus ir pasiruošęs realioms grėsmėms. Politologai pabrėžia, kad priešpėstinės minos nėra pirmojo smūgio ginklas – tai gynybinė priemonė, skirta stabdyti ar lėtinti priešo judėjimą pažeidžiamose vietose.
NATO – ant naujos įtampos ašies?
Rusijos elgesys prie Suomijos sienų analitikų laikomas ne vien tik taktiniu žingsniu. Tai gali būti platesnės strategijos dalis, kurios tikslas – išbandyti NATO vienybę ir pasirengimą veikti netikėtų grėsmių akivaizdoje. Suomija, būdama nauja aljanso narė, tampa ne tik potencialiu taikiniu, bet ir bandymų poligonu, kiek toli gali eiti Maskva be tiesioginio atsako.
Vakarų politikos formuotojai šiuos signalus vertina itin rimtai. Gynybos planai Baltijos regione aktyviai koreguojami, o NATO vadovybė ne kartą pabrėžė: bet koks išpuolis prieš Suomiją bus laikomas puolimu prieš visą aljansą.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
