Dar visai neseniai Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas buvo vadinamas vienu iš įtakingiausių Europos „stipriųjų vyrų“, kurio autoritarinis valdymo modelis įkvėpė ir tokius politikus kaip Donaldas Trumpas ar JD Vance. Tačiau šiandien, likus mažiau nei metams iki rinkimų, Orbanas susiduria su vis stiprėjančiu pasipriešinimu – ir ne iš liberalios kairės, kaip būtų galima tikėtis. Jo didžiausias iššūkis kyla iš dešinės – iš jo paties buvusio bendražygio.
Griūvantis „krikščioniškos laisvės“ bastionas
Viktoras Orbanas daugiau nei du dešimtmečius sistemingai griovė liberalios demokratijos pamatus. Jis vadino savo sukurtą valstybės modelį „neliberalia demokratija“, o Vengriją – „krikščioniškos laisvės šalimi“. Jo vadovaujama Fidesz partija laimėjo ketverius rinkimus iš eilės (2010, 2014, 2018 ir 2022 m.), pasitelkusi baimes – nuo migrantų iki seksualinių mažumų.
2022 m. Orbanas surengė referendumą dėl „vaikų apsaugos“, kuriame didžioji dauguma pasisakė prieš lytinio švietimo plėtrą mokyklose. Šis rezultatas tapo pretekstu dar griežtesnei homofobinei politikai. 2024 m. Fidesz mėgino uždrausti Budapešto Pride eitynes – vis dėlto, į jas atėjo nuo 100 iki 200 tūkst. žmonių. Tai buvo akivaizdus signalas, kad visuomenė ima busti – ir kad net stipriausiai cenzūruojamos teisės gali būti ginamos viešai ir masiškai.
Naujasis iššūkis: ne liberalas, o konservatorius
Tačiau didžiausią smūgį Orbanui sudavė ne eitynės, o Peteris Magyaras – 44 metų buvęs Fidesz narys, kuris į politikos areną žengė 2024 m. vasarį. Jo pasirodymas sutapo su skandalu, kai prezidentė Katalin Novak atsistatydino dėl skandalingo pedofilijos byloje nuteisto vyro pasigailėjimo. Teisingumo ministrė Judit Varga – Magyaro buvusi žmona – taip pat atsistatydino.
Taip pat skaitykite
Magyaras davė išsamų interviu opoziciniame „Partizan“ „YouTube“ kanale, kur atvirai kritikavo Fidesz korupciją ir nepotizmą. Nors partijos elitas ir jam palankūs žurnalistai bandė vaizduoti jį liberaliu ar net kairiuoju, Magyaras atsargiai laikosi centristinių pozicijų. Jo strategija aiški – išlaikyti Orbanui būdingą konservatyvią retoriką, bet pasmerkti režimo cinizmą.
Opozicinė partija „Tisza“, kuriai vadovauja Magyaras, jau lenkia Fidesz 9–18 % daugumoje nepriklausomų apklausų. Tik prorusiškas „Viewpoint Institute“ vis dar rodo Fidesz nežymią persvarą.
Nuskurdinta valstybė: traukiniai, mokyklos ir ligoninės
Magyaras savo kampanijoje išnaudoja Vengrijos infrastruktūros ir viešųjų paslaugų griūtį – nuo žlungančių ligoninių ir mokyklų iki nevykstančių geležinkelių. Tai paliečia kasdienį žmonių gyvenimą daug stipriau nei ideologinės kovos dėl šeimos ar tradicijų.
Nors Orbanas ilgai išlaikė valdžią naudodamasis rinkimų sistema, kuri palankesnė didžiausiai partijai – panašiai kaip JK „first-past-the-post“ principu – nauji oponentai pagaliau randa kelią į visuomenės širdį. Tisza partija tampa realia alternatyva, o ne eiliniu opoziciniu bandymu.
Orbanas: „Stiprus vyras“, kurio strategija ima šlubuoti
Orbanas yra vienas ilgiausiai postą užimančių Europos lyderių – valdžioje jis išbuvo 19 iš 35 metų nuo komunizmo žlugimo. Jo populistinė strategija visada rėmėsi vienu principu: surask, ko žmonės bijo, ir apsaugok juos nuo to. 2015 m. migrantai, 2022 m. LGBTQ bendruomenė, 2024 m. – drag pasirodymai per Pride.
Po šių metų eitynių Fidesz šalininkai socialiniuose tinkluose aktyviai dalijosi šokiruojančiais vaizdais, tarp jų – viešo onanisto sulaikymo istorija ir dainininkės Mariannos Majorosi pasipiktinimu, kad jos daina skambėjo drag performanse. Orbanas palaikė atlikėją socialiniuose tinkluose, dar kartą pabrėždamas konservatyvią laikyseną.
Tačiau ar tai vis dar veikia?
Ledai laižo atgal
Senas vengrų posakis „visszanyal a fagyi“ – „ledai laižo atgal“ – šiandien įgauna visai naują prasmę. Ilgai valdžią turėjęs Orbanas, sistemingai smūgiavęs liberalizmui, šiandien pats patiria atoveiksmį. Tik šįkart ne iš miesto intelektualų ar Briuselio, bet iš jo paties buvusių šalininkų, kurie nusivylė tuščiais pažadais ir nykstančia valstybės kokybe.
Taip pat skaitykite
Vengrija 2026 m. rinkimuose gali žengti į visiškai naują politinį etapą. Ir jei tai įvyks, tai bus ne revoliucija, o ramus, bet griežtas konservatyvios daugumos verdiktas: metas keisti lyderį.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
