Miego paralyžius yra reiškinys, kurį žmogus patiria būdamas tarp budrumo ir miego. Šiuo metu jis patiria klausos ir regos haliucinacijas. Tačiau mistika glūdi tame, kad miego paralyžiaus metu atsiranda juodų šešėlių ir kitų piktų būtybių. Nors daugeliui tai atrodo kaip antgamtinis išgyvenimas, šis fenomenas turi tiek mokslinį, tiek kultūrinį paaiškinimą, atskleidžiantį, kaip žmogaus sąmonė balansuoja tarp realybės ir sapno ribos.
Mokslinis miego paralyžiaus paaiškinimas
Kaip medicininis reiškinys miego paralyžius pirmą kartą buvo apibūdintas 1942 m. 69 metų moteris papasakojo, kaip tai vyksta.
„Pabudęs supranti, kad negali pajudėti. Bandau ką nors pasakyti, bet negaliu. Aš labai aiškiai girdžiu viską, kas vyksta aplink mane. Kartais galiu atsimerkti, kad pamatyčiau, kas vyksta priešais mane. Kartais išsigąstu ir bandau kovoti, bet nieko neišeina. Pradedu kvėpuoti giliau. Mano vaikai išmoko atpažinti mano būklę pagal kvėpavimo garsą. Jie paliečia mane ir tada aš vėl galiu judėti, kalbėti, apsidairyti.“
Dar prieš mokslui aprašant šį reiškinį, senovės kultūrose buvo aprašomi demonai, kurie ateina pas žmones miego paralyžiaus metu.
Eskimai tikėjo, kad miego paralyžių sukelia šamanai, keršijantys konkrečiai šeimai. Brazilijoje buvo tikima, kad pas žmones ateina sena moteris ilgais nagais Pisadeira, kuri šuoliuoja ant stogų ir smaugia tuos, kurie miega ant nugaros, pilnu skrandžiu maisto. Slavų kultūroje yra demonas Mara – vaiduoklis, kuris ateina naktį, atsisėda ant žmogaus ir pradeda jį smaugti, taip pat atneša baisių sapnų.
Daugumoje šalių būdavo pasitelkiami amuletai, kad šios dvasios nepatektų į namus ir negąsdintų žmonių. Anglų menininkas Henry Fuseli netgi nutapė paveikslų seriją „Košmaras“, kurią įkvėpė miego paralyžiaus istorijos.
Ką iš tiesų sako mokslas apie šį reiškinį?
Šiuolaikiniai neurologai miego paralyžių aiškina kaip pereinamąją fazę tarp REM (greitųjų akių judesių) miego ir pabudimo. REM fazės metu smegenys aktyvios – žmogus sapnuoja, tačiau kūno raumenys sąmoningai „išjungiami“, kad miegantysis nesiimtų fizinių veiksmų pagal sapną. Kai žmogus pabunda anksčiau nei ši fazė pasibaigia, sąmonė jau veikia, bet kūnas dar „miega“. Štai tada ir kyla bauginantis jausmas, kai negalima pajudėti ar ištarti nė žodžio.
Dažnai šią būseną lydi klausos, regos ar net lytėjimo haliucinacijos – žmogus gali matyti šešėlius, girdėti balsus ar jausti buvimą šalia. Mokslininkai aiškina, kad tai – smegenų bandymas paaiškinti signalus, kuriuos jos gauna esant tarp miego ir realybės ribos. Kiekviena detalė – nuo šešėlių iki svetimų garsų – yra sapno fragmentai, persipynę su sąmoningu suvokimu.
Miego paralyžių dažnai išprovokuoja stresas, miego trūkumas, netvarkingas dienos ritmas, naktiniai valgiai ar miegas ant nugaros. Kai kurie tyrimai rodo, kad šis reiškinys labiau būdingas žmonėms, kenčiantiems nuo nerimo ar depresijos, taip pat studentams ir pamainomis dirbantiems asmenims.
Miego paralyžius kultūrose ir tikėjimuose
Miego paralyžiaus fenomenas žinomas visame pasaulyje, o kiekviena kultūra jį savaip interpretavo. Japonijoje šis reiškinys vadinamas kanashibari, o tai reiškia „prispaustas metaliniais virvėmis“ – manoma, kad žmogų sukausto piktosios dvasios. Arabų šalyse kalbama apie djinnus – dvasias, kurios pasirodo naktį ir slegia miegančius. Skandinavų folkloruose minima būtybė, vadinama Mare, nuo kurios kilo ir pats žodis „košmaras“.
Toks tikėjimas nėra atsitiktinis – tamsūs kambariai, ribinė sąmonės būsena ir nepaaiškinami garsai visais laikais kėlė žmonėms baimę. Dėl to miego paralyžius neretai buvo siejamas su apsėdimu ar demonų veikla, o patyrę šį reiškinį žmonės tapdavo pasakojimų apie antgamtines jėgas šaltiniu.
Ką galvoja ekstrasensai?
Ekstrasensai nesutinka su moksliniu požiūriu ir kitaip aiškina miego paralyžiaus mechanizmą. Jie iš dalies sutinka su tuo, kas apibūdinta senovės kultūrose. Pasak magų ir burtininkų, miego paralyžiaus metu žmogus yra tarp dviejų pasaulių, todėl jis gali pamatyti blogio esybes.
Ekstrasensai sako, kad norint patekti į šią dimensiją, turi sutapti kelios sąlygos. Pirma, toje vietoje turi būti stipri geomagnetinė anomalija. Antra, žmogus turi būti nerviškai išsekęs. Trečia, viskas turėtų vykti ypatingu paros metu tam tikroje Mėnulio fazėje.
Daugelis žmonių teigia, kad po miego paralyžiaus jaučiasi pervargę. Magai tai paaiškina tuo, kad miego paralyžiaus ir perėjimo per pasaulius metu žmogus išnaudoja daug energijos. Kai kuriais atvejais ją gali atimti paslaptingi sutvėrimai, kurie liečiasi su miegančiu asmeniu.
Kaip sumažinti miego paralyžiaus tikimybę
Nors reiškinys atrodo bauginantis, gydytojai ramina – miego paralyžius nėra pavojingas sveikatai. Kad jis nepasikartotų, svarbu laikytis miego higienos: eiti miegoti tuo pačiu metu, vengti kofeino ir alkoholio vakare, susikurti ramią aplinką be ryškios šviesos ar triukšmo. Taip pat rekomenduojama miegoti ant šono – ši padėtis sumažina spaudimo pojūtį ir sumažina tikimybę įstrigti tarp miego fazių.
Reguliarus fizinis aktyvumas, kvėpavimo pratimai ir streso valdymas taip pat padeda išvengti šios būsenos. Kai kurie žmonės, linkę į miego paralyžių, sako, kad padeda trumpas pabuvimas tamsioje tyloje prieš miegą arba lengvas meditacijos ritualas.
Miego tyrimų specialistai pabrėžia, kad žinojimas apie šį reiškinį – didžiausia gynyba. Supratus, kad tai natūralus neurologinis procesas, o ne dvasinė ataka, baimė sumažėja, o pats paralyžius trunka trumpiau.
Kai baimė tampa įkvėpimu
Nors miego paralyžius daugeliui kelia siaubą, jis įkvėpė ne vieną menininką, rašytoją ir kino kūrėją. Nuo klasikinės Henry Fuseli tapybos iki šiuolaikinių siaubo filmų – šis reiškinys tapo metafora kovai su nematomomis žmogaus baimėmis. Toks išgyvenimas primena, kaip plona yra riba tarp sapno ir tikrovės, ir kiek paslapčių vis dar slepia mūsų pačių sąmonė.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
