Vengrija šiandien balansuoja ties ekonominės stagnacijos riba, o šalies rodikliai vis ryškiau išsiskiria iš regiono konteksto. Nors premjeras Viktoras Orbánas ilgą laiką laikėsi savarankiškos politinės ir ekonominės linijos, duomenys rodo, kad būtent ši politika pastaraisiais metais sulėtino augimą, sumažino investicijas ir pavertė valstybę priklausoma nuo pigios rusiškos energijos. Ekonomistai įspėja: Vengrijos ūkis įstrigęs uždarame cikle, kuriame politiniai sprendimai ir ekonominės pasekmės maitina vieni kitus, o tai verčia Budapeštą ieškoti paramos tose kryptimis, kurias Europos Sąjunga siekia užkirsti.
Ekonominė stagnacija: skaičiai kalba aiškiau nei politiniai pareiškimai
2025 m. trečiąjį ketvirtį Vengrija fiksavo vos 0,3 proc. realaus BVP augimą – tai praktiškai reiškia sustojusį ekonominį variklį. Tuo pat metu Lenkija augo tris kartus sparčiau – 0,9 proc. per tą patį laikotarpį. Nedidelis ketvirtinis šuolis dar nėra tragedija, tačiau nuosekliai žvelgiant į ilgesnę atkarpą vaizdas tampa kur kas dramatiškesnis: nuo 2019 m. Vengrijos ekonomika realiai ūgtelėjo tik 5,5 proc. Tai vienas prasčiausių rezultatų regione – lėčiau augo tik Estija ir Čekija. Lenkijos, kaip palyginimo, rodiklis siekia beveik 16 proc., o tai rodo ne tik skirtingą ekonominę sveikatą, bet ir esminius struktūrinius skirtumus tarp šalių.
Stagnaciją lydintis reiškinys – investicijų trūkumas. Money.pl skaičiuoja, kad nuo 2019 m. iki 2025 m. vidurio bendrosios pagrindinės kapitalo formacijos Vengrijoje sumažėjo daugiau nei 20 proc. Tai reiškia, kad įmonės mažiau stato, mažiau modernizuoja, mažiau plečiasi, o tai gniaužia darbo vietų kūrimą ir ilgalaikį konkurencingumą. Visą šį procesą dar labiau apsunkina tai, kad dėl ginčų su Briuseliu Vengrija negali naudotis pilnu ES fondų paketu – būtent šios lėšos istorijoje neretai tapdavo pagrindiniu investicijų varikliu.

Fiskalinės klaidos ir uždaras ratas, iš kurio sunku ištrūkti
Ekonomistai šį nuosmukį apibūdina kaip savotišką Orbano vyriausybės sukurtą spiralę. Citi Handlowy vyriausiasis ekonomistas Piotr Kalisz pabrėžia, kad likus metams iki rinkimų buvo drastiškai išaugintos biudžeto išlaidos – tai buvo populistinės priemonės, skirtos skatinti vartojimą ir stiprinti valdančiųjų įvaizdį. Tačiau vos praėjus rinkimams ši politika buvo staigiai pakeista griežtu fiskaliniu taupymu.
Būtent toks posūkis, ekonomisto teigimu, susilpnino augimą, o sumažėjusios pajamos į biudžetą privertė valdžią dar labiau mažinti išlaidas. Tai – klasikinis uždaras ratas: mažiau investicijų stabdo augimą, o sustingusi ekonomika savo ruožtu sukuria dar didesnį biudžeto spaudimą. Ši priklausomybių grandinė ne tik slopina verslo aktyvumą, bet ir tiesiogiai smogia gyventojams, nes lėtesnis augimas reiškia mažiau galimybių, mažiau darbo vietų ir mažesnį gyvenimo lygio kilimą.
Kodėl Orbánas atsigręžia į Rusiją?
Kai investicijos krenta, o ekonomika stovi vietoje, Vengrija tampa vis labiau priklausoma nuo išorinių energijos šaltinių. Dešimtmetį trukusi Orbano politika orientavosi į pigią rusišką energiją – tai tapo patogiu būdu kompensuoti vidaus silpnybes. Tačiau dabar ši strategija prieštarauja Europos Sąjungos kursui, nes Briuselis siekia visiškai atsisakyti rusiškų dujų.
Gruodžio 3 d. Europos Vadovų Taryba ir Europos Parlamentas sudarė susitarimą: nuo 2026 m. pabaigos turi būti nutrauktas rusiško SGD importas, o nuo 2027 m. rudens į ES nustos tekėti ir dujos vamzdynais. Toks sprendimas tiesiogiai paliečia Vengriją, kuri, neturėdama pakankamų investicijų į alternatyvas, jaučia didelį spaudimą išlaikyti santykius su Maskva.
Infliacija, aukštos palūkanos ir investicijų stabdis
Kadangi investicijos vangios, Orbano kabinetas pasirinko kitą kelią – vartojimo skatinimą per socialines išmokas ir viešojo sektoriaus atlyginimų augimą. Tačiau šios priemonės kelia milžinišką spaudimą kainoms, todėl infliacija išlieka aukšta. Tai verčia Vengrijos nacionalinį banką laikyti 6,5 proc. bazinę palūkanų normą, kuri Europoje yra viena aukščiausių. Brangūs kreditai dar labiau slegia įmones, atimu iš jų galimybę investuoti ir stabdo plėtrą. Ir taip vėl užsisuka tas pats ratas – ribotas investavimas, menkas augimas, stagnacija.

Ar ES parama gali pakeisti situaciją?
Artėjant 2026 m. balandį vyksiantiems parlamento rinkimams atsirado naujas veiksnys, galintis trumpam sustiprinti Vengrijos ekonominę padėtį. Europos Komisija svarsto skirti daugiau nei 16 mlrd. eurų Vengrijos gynybos sektoriaus plėtrai pagal SAFE programą. Budapeštas jau pateikė paraišką net 17,4 mlrd. eurų sumai – didesnei, nei numatyta kvota.
Lėšos būtų skirtos gynybos pajėgumų stiprinimui, dvigubos paskirties infrastruktūrai ir viešųjų finansų tvarumo gerinimui. Tačiau yra viena sąlyga: kaip ir RRF atveju, Vengrija turi atitikti teisinės valstybės kriterijus. ES pareigūnai jau įspėjo, kad ši sąlyga nebus formali – jei Budapeštas neįrodys realių pokyčių, finansavimas gali būti vėl sustabdytas.
Vis dėlto, jeigu EK teigiamai įvertins paraišką, o Taryba pritars, paskolos sutartis galėtų būti pasirašyta jau kitų metų pradžioje. Tai atvertų kelią lėšoms pasiekti Vengriją dar iki rinkimų – tai neabejotinai palanku Orbano politinei pozicijai.
Vengrijos kryžkelė: ar ekonomika pajudės iš vietos?
Šiandien Vengrija stovi kryžkelėje. Viena kryptis – tęsti priklausomybę nuo pigių energetinių resursų ir skatinti vartojimą, kuris kuria tik trumpalaikę gerovę. Kita – ieškoti būdų atkurti investicijų srautus, spręsti fiskalinio disbalanso priežastis ir susigrąžinti ES pasitikėjimą. Viena aišku: be tvarios ekonominės strategijos Vengrija liks įkalinta stagnacijos rate, iš kurio ištrūkti kiekvieną mėnesį tampa vis sunkiau.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.