Kai kurie archeologiniai radiniai griauna nusistovėjusias teorijas ir priverčia mokslininkus iš naujo permąstyti ištisas epochas. Būtent taip nutiko Norvegijoje, kur vienas atsitiktinis radinys metalo detektoriumi virto sensacija, keliančia daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų. Bjugno apylinkėse, Trøndelag apskrityje, aptikta vikingų laikų moters kapavietė ne tik praturtino žinių apie šį laikotarpį bagažą, bet ir atskleidė iki šiol nė karto neužfiksuotą laidojimo praktiką.
Atsitiktinis radinys, tapęs istorine mįsle
Roy’us Sørengas, ieškodamas radinių laukuose, aptiko ovalų segę. Iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantis papuošalas netrukus tapo įėjimu į kur kas stambesnę istoriją. Po žeme slypėjo puikiai išsilaikiusi kapavietė, kurioje – akivaizdžiai svarbi savo laikmečiui moteris. Archeologai netrukus patvirtino, kad kartu palaidoti papuošalai datuojami IX amžiumi, o moteris vilkėjo tipinę Vikingų laikų aprangą, kokia būdavo būdinga šeimą turinčioms, dažnai ūkius valdančioms moterims.
Netoliese tyrėjai aptiko ir dar vieną skeletą, kurio ryšys su pirmuoju šiuo metu taip pat analizuojamas. Ši dviguba mįslė tik dar labiau didina radinio unikalumą – vien tik tokio lygio išlikimas jau laikomas didžiule sėkme šiaurietiško klimato sąlygomis.
Papuošalai atskleidžia statusą, tačiau kapavietės detalės kelia naujų klausimų
Moteriai priklausę papuošalai – dvi ovalios segės ir mažas sagties tipo dirbinys – atliko ne tik dekoratyvinę funkciją, bet ir fiksavo drabužio sluoksnius. Tai vienas dažniausiai randamų turtingesnių vikingų moterų aprangos elementų, leidžiantis spręsti ir apie jų socialinę padėtį.
Taip pat skaitykite
Tačiau tikrasis netikėtumas laukė tyrinėtojų ištyrus kapo aplinką. Šalia palaikų išbarstyti paukščių kaulai, greičiausiai sparnų dalys, ir mįslingai burnos srityje padėti kriauklių kiautai. Pastarieji mokslininkams kelia daugiausia klausimų. Viduramžiais kriauklės buvo siejamos su šv. Jokūbo kultu, tačiau tai buvo krikščioniškas simbolis – o radinys, be jokios abejonės, priklauso ikikrikščioniškam laikotarpiui.
„Du kiautai, įdėti į mirusiosios burną, yra visiškai naujas, iki šiol Norvegijoje nefiksuotas reiškinys. Mes dar nenustatėme jo simbolinės reikšmės“, – teigia projekto vadovas, NTNU universiteto muziejaus Archeologijos ir kultūros istorijos skyriaus vyriausiasis inžinierius Raymondas Sauvage’as.
Tokio pobūdžio radiniai rodo, kad vikingų ritualai galėjo būti įvairesni ir sudėtingesni, nei manyta. Galbūt tai buvo apsaugos simbolis, o gal ritualinis veiksmas, susijęs su pomirtiniu pasauliu. Vienareikšmio paaiškinimo kol kas nėra.
Išskirtinės vertės radinys, kuris galėjo būti sunaikintas
Kapavietės unikalumas neliko nepastebėtas ir Norvegijos kultūros paveldo institucijų. Ypač akcentuojama sėkmė, kad radinys apskritai buvo sulaukęs tinkamo dėmesio.
„Tai neįtikėtinai jaudinantis atradimas. Rasti taip gerai išsilaikiusį skeletą labai senose kapavietėse yra reta ir itin vertinga. Be pranešėjo, visą šią vietą galėjo sunaikinti žemės dirbimo darbai“, – pažymi Norvegijos Kultūros paveldo direktorato vadovė Hanna Geiran.
Valstybinės institucijos, NTNU universitetinis muziejus ir Trøndelag apskrities taryba pradėjo bendrą tyrimą, skirtą išsaugoti, dokumentuoti ir analizuoti kiekvieną radinio detalę. Jau dabar aišku, kad šis atradimas turi reikšmės ne tik vietos istorijai, bet ir platesniam Skandinavijos regiono laidojimo tradicijų supratimui.
DNA tyrimai gali atskleisti dar vieną paslaptį
Archeologai planuoja atlikti detalius genetinius tyrimus, kurie gali padėti atsakyti į itin svarbius klausimus: kas buvo ši moteris, iš kur ji kilusi ir ar yra susijusi su šalia aptiktu kitu skeletu. Jei genetika parodys ryšį, tai gali reikšti šeimos kapavietę ar specifinį ritualinį laidojimą, kurio pavyzdžių iki šiol trūko.
„Mes ištirsime skeletą, konservuosime radinius ir paimsime mėginius datavimui bei DNR analizei. Norime daugiau sužinoti apie moters kilmę ir galbūt jos ryšį su anksčiau šioje vietoje rastu palaiku“, – sako R. Sauvage’as.
Taip pat skaitykite
Tai gali padėti rekonstruoti gyvenimo būdą, mitybą, giminystės liniją ir net įžvelgti migracijos modelius. Genetika archeologijoje šiandien yra vienas svarbiausių įrankių, leidžiančių prakalbinti istoriją, kurią šimtmečius slėpė žemė.
Vikingų istorija dar neparašyta iki galo
Nors vikingų epocha yra vienas gausiausiai tyrinėjamų istorijos laikotarpių, kasmet randami radiniai įrodo, kad mūsų žinios tebėra tik paviršius. Neįprasti simboliai, iki šiol nefiksuotos laidojimo tradicijos ir kapaviečių ypatybės rodo, kad vikingų kultūra buvo gerokai įvairesnė nei stereotipiniai pasakojimai apie karius ir žygius.
Šis radinys – dar vienas priminimas, kad istorija retai būna baigta knyga. Dažniausiai ji – nuolat rašoma dėl naujų atradimų, kurie verčia permąstyti praeities pasaulį.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
