Skaitmeninė atskirtis pasaulyje: kuo brangus mobilusis internetas gresia silpniausioms šalims

Mobilusis internetas per pastaruosius dvidešimt metų tapo pagrindine priemone mokytis, dirbti, gauti naujienas ir bendrauti. Tačiau milijonams žmonių visame pasaulyje tai vis dar išlieka brangia paslauga, kurią galima sau leisti tik iš dalies arba visai neįmanoma.

Skaitmeninė atskirtis nebeapsiriboja vien tuo, ar šalyje veikia ryšio bokštai. Vis dažniau kalbama apie antrąją atskirties bangą: turėti ryšį techniškai galima, bet jo kaina tokia didelė, kad reali nauda lieka minimali.

Kur internetas labiausiai tuština pinigines

Pasaulio statistikoje dažniausiai lyginamos dvi metrikos: kiek kainuoja bazinis mobiliojo duomenų paketas ir kokią žmonių pajamų dalį jis sudaro. Brangus yra ne vien tas internetas, kurio sąskaitos didelės eurais, bet ir tas, kuris „suvalgo“ didelę dalį mėnesio uždarbio.

Mažiausias pajamas gaunančiose šalyse net ir, atrodytų, nedideli kelių gigabaitų planai gali pareikalauti keliolikos ar net kelių dešimčių proc. mėnesio pajamų. Tokiose valstybėse žmonės dažnai renkasi paketą vienam savaitgaliui ar kelioms dienoms, o ne visam mėnesiui.

Skaitmeninė atskirtis neapsiriboja ryšiu

Kai interneto kaina didelė, žmonės riboja ne tik pramogas, bet ir praktinius dalykus: rečiau tikrina elektroninį paštą, nenori dalyvauti nuotoliniuose mokymuose, mažiau naudojasi žemėlapiais ir navigacija. Tai tiesiogiai veikia galimybes mokytis ir dirbti.

Brangus ryšys dažnai reiškia, kad šeimoje vienas telefonas tampa bendra priemone visiems: vakare juo dalijasi tėvai ir vaikai, trumpai prisijungę prie mokymosi platformų ar socialinių tinklų. Apie kokybiškus vaizdo skambučius ar nuotolines pamokas visai klasei tokiu atveju kalbėti sudėtinga.

Švietimas ir darbas persikelia į internetą, bet ne visi spėja paskui

Pandemijos laikotarpis parodė, kad be interneto iš esmės nebeįmanoma užtikrinti nenutrūkstamo ugdymo. Tačiau daugelyje šalių, kur mobilusis internetas brangus, mokyklos ir šeimos susidūrė su pasirinkimu: mokytis nuotoliniu būdu dalį laiko ar visai atsisakyti vaizdo pamokų, nes jos sunaudoja per daug duomenų.

Panaši situacija ir darbo rinkoje. Nuotolinis darbas, laisvai samdomos paslaugos, internetinės platformos, kuriose galima susirasti užsakymų, yra reali galimybė padidinti pajamas. Tačiau jei vien vaizdo konferencijai ar failų siuntimui reikia išleisti ženklią sumą, tokios galimybės lieka teoriškos.

Brangus internetas skatina informacijos nelygybę

Ten, kur mobilusis ryšys brangus, dažniausiai ribojamas ir tai, kokio tipo turinį žmonės pasiekia. Vaizdo įrašai, aukštos kokybės nuotraukos ar interaktyvios programos tampa „prabanga“, todėl daug kas renkasi tekstinius, mažiau duomenų reikalaujančius sprendimus.

Tokios sąlygos ilgainiui formuoja informacijos nelygybę: tie, kurie gali sau leisti greitą ir pigų internetą, gauna įvairesnį ir patrauklesnį turinį, o likusieji tenkinasi labiau fragmentiška ir paprastesne informacija. Tai turi įtakos ir pilietiniam aktyvumui, ir kritinio mąstymo ugdymui.

Ką daro valstybės ir tarptautinės organizacijos

Daugelyje regionų ryšio kainos po truputį mažėja, nes atsiranda daugiau operatorių ir plečiamas tinklų pajėgumas. Valstybės kartais taiko reguliavimą, skatina konkurenciją ar subsidijuoja ryšio plėtrą kaimo vietovėse, kad operatoriams būtų patraukliau investuoti.

Tarptautinės organizacijos ir fondai finansuoja projektus, kuriais kuriami bendruomeniniai interneto taškai, vieši „Wi-Fi“ tinklai bibliotekose ir mokyklose, taip pat diegiamos technologijos, leidžiančios efektyviau naudoti ribotą spektrą. Tokie sprendimai ypač svarbūs regionuose, kur mobiliojo ryšio infrastruktūra dar menkai išvystyta.

Technologiniai sprendimai ir naujos tendencijos

Pastaraisiais metais vis dažniau aptariami mažųjų palydovų tinklai ir didelio aukščio platformos, kurios gali užtikrinti ryšį atokiuose regionuose. Nors tokios paslaugos kol kas dažniausiai orientuotos į verslą ar aukštesnes pajamas gaunančius vartotojus, ilgainiui jos gali prisidėti prie kainų spaudimo ir konkurencijos.

Kita tendencija yra duomenų taupymo technologijos: suspaustas turinys, lengvesnės programėlių versijos, galimybė iš anksto atsisiųsti mokomąją medžiagą „prisijungus“ ir vėliau ją naudoti „neprisijungus“. Tai ypač aktualu švietimo ir sveikatos informacijos srityse.

Ką gali padaryti paprasti vartotojai ir bendruomenės

Nors galutines kainas dažniausiai lemia rinkos sąlygos ir reguliavimas, vietos bendruomenės kartais pačios randa sprendimus. Pavyzdžiui, susikooperuoja ir steigia bendruomeninius „Wi-Fi“ tinklus, derasi su operatoriais dėl specialių planų vietos mokykloms ar nedidelėms įmonėms.

Vartotojai taip pat gali sąmoningai rinktis duomenis taupančius sprendimus: riboti automatinį vaizdo įrašų paleidimą, atsisiųsti medžiagą naudojantis nemokamu viešu ryšiu, o ne mobiliuoju tinklu, dalintis aktualia informacija tarpusavyje be perteklinių priedų ir didelių failų.

Skaitmeninė atskirtis kaip ilgalaikis iššūkis

Nepaisant technologinės pažangos, tikėtina, kad skaitmeninė atskirtis išliks ir per artimiausius dešimtmečius. Vienos šalys sparčiai diegs naujus ryšio standartus ir plės šviesolaidinių tinklų prieinamumą, tuo metu kitose dar bus sprendžiamos bazinės mobiliojo ryšio ir kainodaros problemos.

Dėl to vis dažniau kalbama ne tik apie infrastruktūros, bet ir apie prieinamumo, kainos, įgūdžių bei turinio klausimus. Visos šios grandys tarpusavyje susijusios: jei bent viena jų silpna, pilnavertis dalyvavimas skaitmeninėje erdvėje tampa ribotas, o internetas iš galimybės tampa dar viena nelygybės linija.