Vilnietis savanoris apie tylų darbą ligoninėje: kaip kelios valandos per savaitę pakeičia ir kitų, ir tavo paties kasdienybę

Lietuvoje savanorystė dažnai siejama su vienkartinėmis akcijomis ar jaunimo stovyklomis, tačiau tylus ir reguliarus darbas vyksta ir vietose, kurių paprastai nesusimąstome. Viena jų yra ligoninės, kuriose savanoriai kasdien lydi pacientus, palaiko artimuosius ir padeda personalui su tuo, kam neretai nebeužtenka laiko.

Su vilniečiu Tomu, kuris jau kelerius metus savanoriauja didelėje sostinės ligoninėje, kalbamės apie tai, kaip atrodo tokia veikla iš vidaus, kokių iššūkių ir atradimų ji atneša ir ką reikėtų žinoti kiekvienam, svarstančiam įsitraukti.

Kelias į ligoninę: nuo atsitiktinio skelbimo iki ilgo įsipareigojimo

Tomas prisimena, kad apie savanorystę ligoninėje pirmą kartą išgirdo visai netikėtai. Jis tuo metu dirbo biure, daug laiko praleisdavo prie kompiuterio ir jautė, kad laisvalaikis tirpsta tarp socialinių tinklų ir atsitiktinių susitikimų. Interneto skelbime akis užkliuvo už kvietimo savanoriams, ieškomiems pacientų palydai ir emocinei paramai.

Idėja iš pradžių pasirodė bauginanti: ligoninė, ligos, artimi žmonių išgyvenimai. Vis dėlto smalsumas ir vidinis noras padaryti kažką prasmingo nugalėjo. Tomas užpildė anketą, atėjo į pokalbį, o po kelių savaičių jau dalyvavo pirmuose mokymuose.

Ką iš tikrųjų veikia ligoninės savanoriai

Užsukus į ligoninę pirmą kartą, gali pasirodyti, kad savanorio vaidmuo bus daugiau techninis: palydėti, užregistruoti, atnešti daiktus. Tačiau praktika rodo, kad didžiausia vertė dažnai slypi paprastame žmogiškame buvime šalia. Tomas pasakoja, kad didelė dalis jo laiko skiriama pokalbiams su laukiančiais pacientais ir jų artimaisiais.

Jis padeda užpildyti dokumentus vyresnio amžiaus žmonėms, palydi iki kabinetų tuos, kuriems sunku orientuotis, paaiškina, kur rasti registratūrą ar laboratoriją. Kartais tiesiog ramiai sėdi koridoriuje su žmogumi, kuris laukia sudėtingos procedūros ir nori nukreipti mintis nuo nerimo.

Ribos ir atsakomybė: kur savanorio pagalba baigiasi

Ligoninėje svarbu aiškiai suprasti, ką savanoris gali ir ko negali daryti. Tomas pabrėžia, kad savanoris nėra medicinos darbuotojas, todėl jokiu būdu neteikia gydymo, nesprendžia medicininių klausimų ir nevertina gydytojų sprendimų. Tai viena pirmųjų taisyklių, kurią akcentuoja mokymuose.

Savanoriai taip pat laikosi konfidencialumo principų: tai, ką išgirsta iš pacientų, nelieka aptarinėjama namuose ar socialiniuose tinkluose. Tokia laikysena leidžia sukurti saugią erdvę atviram pokalbiui ir užkerta kelią nereikalingiems nesusipratimams.

Kaip atrodo savanorio pamaina ligoninėje

Tomo grafikas gana paprastas: jis skiria maždaug kelias valandas per savaitę, dažniausiai vakarais po darbo. Atvykęs į ligoninę, užsiregistruoja, pasiima savanorio liemenę ar kortelę ir sužino, kur tą dieną labiausiai reikia pagalbos. Kartais tai būna priėmimo skyrius, kartais onkologijos ar reabilitacijos poskyris.

Pamaina dažniausiai prasideda nuo greito situacijos apibendrinimo: kiek žmonių laukia, kokios eilės susidarė, ar yra pacientų, kuriuos reikėtų palydėti. Tada prasideda judėjimas tarp koridorių, palatų, registratūrų ir laukiamųjų, o laikas, pasak Tomo, prabėga nepastebimai.

Emocinės patirtys: nuo sunkių istorijų iki netikėto dėkingumo

Ilgiau savanoriaujant, susiduriama su visais gyvenimo atspalviais: viltimi, džiaugsmu, nuovargiu, liūdesiu ir net pykčiu. Tomas pripažįsta, kad iš pradžių jautėsi sutrikęs, kai pacientai jam pasakodavo apie diagnozes ar artimųjų netektis. Laikui bėgant išmoko klausytis ir nereikalauti iš savęs „išspręsti“ žmogaus situaciją.

Svarbiausia, pasak jo, yra leisti žmogui išsikalbėti ir būti šalia, nesiūlant skubotų patarimų. Kartais užtenka kelių nuoširdžių sakinių ir paprasto „aš jus girdžiu“, kad įtampa šiek tiek atslūgtų. Kitą kartą svarbiausias tampa humoras, trumpas pasakojimas apie kasdienes smulkmenas, kurios bent kelioms minutėms ištraukia iš ligoninės rutinos.

Kaip savanorystė keičia patį savanorį

Nors daug kas mano, kad savanoriai į ligoninę ateina „duoti“, Tomas tikina, kad ilgainiui suprato gavęs ne mažiau. Susidūrimas su įvairaus amžiaus ir skirtingų gyvenimo istorijų žmonėmis padėjo kitaip pažiūrėti į savo kasdienes problemas. Smulkūs nepatogumai darbe ar buityje pradėjo atrodyti mažiau dramatiški.

Taip pat pasikeitė požiūris į sveikatą ir laiką su artimaisiais. Savanoris sako ėmęs labiau vertinti įprastas dienas, kuriose nieko „ypatingo“ nevyksta: vakarinį pasivaikščiojimą, skambutį tėvams, bendrą vakarienę. Ligoninės koridoriuose gerai matyti, kaip trapiai visa tai laikosi.

Ką svarbu žinoti prieš pradedant savanoriauti ligoninėje

Pasak Tomo, prieš žengiant pirmą žingsnį verta sąžiningai įsivertinti savo emocinius ir laiko resursus. Savanorystė ligoninėje nėra vienkartinis apsilankymas, todėl tiek koordinuojančios organizacijos, tiek patys savanoriai paprastai susitaria dėl bent kelių mėnesių trukmės įsipareigojimo ir reguliaraus grafiko.

Kitas svarbus aspektas yra pasirengimas mokymams ir taisyklėms. Dažnai rengiami įvadiniai susitikimai, kuriuose aptariamos pagrindinės situacijos, ribos, bendravimo principai, saugumo ir higienos reikalavimai. Tik po to savanoriai pradedami leisti į tiesioginį darbą su pacientais.

Kaip susirasti savanorystės galimybių ir išvengti nusivylimo

Lietuvoje savanorystę ligoninėse dažnai koordinuoja nevyriausybinės organizacijos arba pačios gydymo įstaigos. Pradėti galima nuo paieškos internete ar užklausos raštu pasirinktai ligoninei. Tomas pataria nesustoti, jei pirmas bandymas nebus sėkmingas: kartais vietų trūksta, o kartais grafikai tiesiog nesutampa.

Jis taip pat rekomenduoja iš anksto pagalvoti, kokiame skyriuje būtų lengviausia psichologiškai: ne visi iš karto pasiruošę dirbti, pavyzdžiui, su paliatyviąją pagalbą gaunančiais pacientais. Pradžioje galima rinktis bendresnes kuruojamas erdves, vėliau, atsiradus daugiau patirties, pereiti prie sudėtingesnių užduočių.

Kelių valandų galia: kodėl verta bent pamąstyti apie šį kelią

Tomas sako, kad vis dar sutinka žmonių, kurie abejoja savo galimybėmis padėti kitiems, nes nėra medikai ar psichologai. Vis dėlto ligoninės kasdienybė rodo, kad kartais svarbiausia yra labai elementarūs dalykai: parodyti kelią, palaikyti duris, ramiai pabūti šalia, kai laukimas tampa per ilgas.

Savanorystė ligoninėje nėra skirta visiems, tačiau tiems, kurie ryžtasi, ji dažnai tampa reikšminga gyvenimo dalimi. Tai būdas prisidėti prie visuomenės gerovės tyliai ir be didelių lozungų, bet labai apčiuopiamai: konkretaus žmogaus akyse matomu palengvėjimu ir nuoširdžiu „ačiū“ išėjimo iš ligoninės koridoriaus pabaigoje.