Neįprasti miestai po žeme ir po vandeniu: nuo druskos kasyklų karalysčių iki giliavandenių laboratorijų

Pasaulyje esama vietovių, kurias būtų sunku pastebėti net žiūrint į detaliausią žemėlapį. Tai miestai ir kompleksai, išsidėstę ne ant žemės paviršiaus, o giliai po juo arba po vandens sluoksniu.
Dalis jų skirti darbui, dalis – turizmui ar tyrimams, tačiau visus vienija tai, kad jie rodo, kaip toli gali nueiti žmogaus išradingumas, bandant prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų ir jas panaudoti savo naudai.
Gyvenimas po žeme: nuo per karšto paviršiaus iki patogių namų kasyklose
Australijoje esantis Coober Pedy miestelis dažnai vadinamas pusiau požeminiu. Ten vasarą temperatūra pakyla tiek, kad gyventojai daugelį namų, parduotuvių ir net bažnyčių įsirengė buvusiose opalų kasyklose, kelių ar keliolikos metrų gylyje.
Požeminėse patalpose išlaikoma stabilesnė, gerokai vėsesnė temperatūra, todėl sumažėja poreikis kondicionieriams ir energijai. Tokiame mieste kasdienybė atrodo neįprastai: vietoje daugiabučių fasadų matomos tik durys uolų šlaituose ar nedideli įėjimai šlaite.
Druskos katakombos, virtusios pramogų ir sveikatinimo erdvėmis
Požeminiai kompleksai dažnai gimsta buvusiose kasyklose. Europoje žinomos didžiulės druskos kasyklos, kuriose, nutrūkus pramoninei veiklai, atsirado nauja paskirtis: muziejai, koncertų salės, net požeminiai pramogų parkai ir sanatorijos.
Druskos kambariai vertinami dėl sauso, dulkių beveik neturinčio oro, todėl tokiose vietose organizuojami sveikatingumo užsiėmimai, o dalis erdvių pritaikyta lankytojams su vaikais. Kai kuriuose požeminiuose kompleksuose įrengti apšviesti takai, požeminiai ežerėliai su valtelėmis ir interaktyvios ekspozicijos apie kasybos istoriją.
Požeminiai miestai kaip slėptuvės ir atsarginiai variantai
Istorijoje nemažai pavyzdžių, kai požeminiai miestai atsirado dėl saugumo sumetimų. Senovės Anatolijoje (dabartinėje Turkijos teritorijoje) iškalti daugiapakopiai tunelių ir patalpų labirintai leido gyventojams pasislėpti nuo antpuolių ir gyventi iš dalies izoliuotai.
Nors daugelis tokių požeminių miestų šiandien nebenaudojami pagal pirminę paskirtį ir veikia kaip lankytinos vietos, pats principas išlieka aktualus. Šiuolaikinės valstybės planuoja rezervines komandines patalpas po žeme, o kai kurie miestai įrengia gilesnius tunelius ir požemines infrastruktūras, kuriuos galima naudoti kaip slėptuves ekstremalių situacijų metu.
Požeminis tiekimas: sandėliai, daržai ir duomenų centrai
Po žeme perkeliama ne tik gyvenamoji, bet ir techninė infrastruktūra. Buvusiose kasyklose ar iškastose ertmėse įrengiami šalto klimato sandėliai maistui, archyvams ar muziejiniams eksponatams, nes ten lengviau palaikyti stabilią temperatūrą ir drėgmę.
Pastarąjį dešimtmetį atsirado ir požeminių daržų bei vertikaliųjų ūkių, kurie naudojasi dirbtiniu apšvietimu ir uždaromis sistemomis. Panašiu principu veikia ir dalis duomenų centrų, kuriems svarbus aušinimas ir apsauga nuo gamtinių veiksnių bei fizinio patekimo.
Po vandeniu: laboratorijos, kuriose tyrinėjamas gilusis pasaulis

Po vandeniu pastatytų pastovių gyvenviečių kol kas nėra, tačiau egzistuoja riboto laiko stotys ir laboratorijos, kuriose mokslininkai (ir kartais narai entuziastai) gyvena ir dirba keletą savaičių ar mėnesių. Tokios stotys dažniausiai įrengiamos keliasdešimties metrų gylyje.
Joje gyvenantys tyrėjai gali ilgesnį laiką išbūti prisitaikę prie aplinkinio slėgio, todėl kasdien leidžiasi į nardymo misijas ir renka duomenis apie koralinius rifus, žuvų elgesį ar vandenyno būklę. Vėliau jiems tenka palaipsniui prisitaikyti prie paviršiaus slėgio, kad išvengtų sveikatos sutrikimų.
Eksperimentiniai projektai ir viešbučių idėjos po vandeniu
Vandenynų ir jūrų aplinka vilioja kūrėjus kurti ne tik tyrimų stotis, bet ir poilsio erdves. Buvo pristatyta keletas planų statyti po vandeniu dalinai panardintus viešbučius, kurių kambarių langai atsivertų tiesiai į žuvų ir koralų pasaulį.
Dalis tokių idėjų liko tik brėžiniuose, nes jų įgyvendinimas sudėtingas ir brangus: reikia spręsti saugumo, evakuacijos, korozijos ir poveikio ekosistemoms klausimus. Vis dėlto atskiros, mažesnės konstrukcijos, pavyzdžiui, stikliniai restoranai ar stebėjimo kapsulės, jau veikia kai kuriose kurortinėse vietovėse.
Ką tokie projektai sako apie mūsų ateitį
Požeminiai ir po vandeniu esantys miestai bei kompleksai dažnai gimsta iš būtinybės: apsisaugoti nuo karščio, rasti naujų erdvių logistikai ar tyrimams, pasirūpinti saugumu. Tačiau ilgainiui jie tampa ir smalsumą žadinančiomis vietomis, kurias nori pamatyti keliautojai.
Kalbant apie ateitį, vis dažniau svarstoma, kiek giliai ir kokiu mastu žmogus galėtų persikelti į tokias erdves. Diskusijose minimos klimato kaitos pasekmės, miestų tankėjimas, energijos taupymas ir noras apsaugoti dalį paviršiaus gamtai. Nors iki visiškai savarankiškų požeminių ar po vandeniu esančių miestų dar toli, pirmieji pavyzdžiai rodo, kad technologinis pagrindas tam jau atsiranda.
Kaip šios vietos prieinamos paprastam keliautojui
Daugelis minėtų požeminių kompleksų pritaikyti lankymui: įrengti liftai, apšviesti tuneliai, informacinės lentos, organizuojamos ekskursijos su gidais. Neretu atveju po žeme galima rasti ne tik ekspozicijas, bet ir kavinę ar nedidelį viešbutį.
Po vandeniu esamos stotys dažniausiai skiriamos profesionalams, tačiau kai kur siūlomos trumpesnės viešnagės pažengusiems narams. Tai labiau panašu į dalyvavimą eksperimente nei į įprastas atostogas, todėl reikalingas specialus pasirengimas ir medicininė patikra.
Įdomybė, kuri priverčia pažvelgti žemyn ir gilyn
Neįprasti miestai po žeme ir po vandeniu primena, kad gyvenamosios erdvės nebūtinai turi plėstis tik į šonus ar aukštyn. Kartais žvilgsnis žemyn atveria visai kitokias galimybes ir alternatyvų gyvenimo būdą, kuriame svarbus ne tik patogumas, bet ir prisitaikymas bei pagarba aplinkai.
Tokios vietos tapo savotiškomis laboratorijomis: čia išbandomi nauji statybos, energijos taupymo ar sveikatos sprendimai. Vėliau dalis jų persikelia į mūsų kasdienes gyvenvietes, net jei patys niekada taip ir neapsigyvensime kelių dešimčių metrų gylyje ar po vandens sluoksniu.







0 komentarai