Vaikystėje patirtos traumos ir disfunkcinė aplinka gali turėti ilgalaikį poveikį asmens gebėjimui kurti sveikus santykius su kitais. Augant ir vystantis, vaikai mokosi pasaulio suvokimo bei santykių modelio stebėdami savo globėjus. Jei jie elgiasi destruktyviai ar disfunkciškai, didelė tikimybė, kad vaikai nesąmoningai perims šiuos elgesio modelius. Pasak tyrimų, vaikystės traumos gali sukelti prieraišumo sutrikimus, kurie turi įtakos asmens savęs suvokimui, bendravimo gebėjimams ir santykių formavimui. Jei nepavyksta atpažinti ir įsisąmoninti savo elgesio modelio, šie sunkumai gali persikelti į suaugusiųjų santykius.
Vaikystės traumos ir jų poveikis santykiams
- Baimė būti paliktam – vaikystėje patirta globėjų nepriežiūra ar apleidimas gali sukelti nuolatinį nerimą, kad partneris išeis. Tai gali reikštis pavydu, priklausomybe nuo partnerio ar emociniu nestabilumu.
- Dirglumas ir nepakantumas – jei vaikystėje patirta daug kritikos, suaugus gali kilti polinkis perkelti šį modelį į savo santykius, lengvai suirzti ar kritikuoti partnerį.
- Didelis poreikis asmeninei erdvei – chaotiška vaikystė gali palikti ilgalaikį nerimą, todėl suaugus gali kilti stiprus poreikis leisti laiką vienumoje, kad būtų lengviau susidoroti su emocinėmis perkrovomis.
- Nelygus atsakomybės pasidalijimas – kai kurie asmenys gali vengti priklausomybės nuo partnerio, o kiti gali prisiimti per didelę atsakomybę už finansus ar namų rušą, siekdami sukurti iliuzinę kontrolės jausmą.
- Buvimas santykiuose ilgiau nei reikia – nestabili vaikystė gali sukelti jausmą, kad reikia „išgelbėti” partnerį, net jei santykiai yra toksiški.
- Konfliktų valdymo sunkumai – augant konfliktiškoje aplinkoje arba, atvirkščiai, visiškai vengiant konfliktų, gali būti sunku sveikai spręsti nesutarimus su partneriu.
- Nesugebėjimas atkurti ryšio po konflikto – jei vaikystėje nebuvo mokoma, kaip konstruktyviai spręsti problemas, suaugus gali kilti sunkumų atsiprašant, priimant kompromisus ar tiesiog pripažįstant savo klaidas.
- Nuolatinis partnerių keitimas – baimė vėl patirti skausmą, vienatvės baimė ar bandymas užpildyti emocinę tuštumą gali lemti dažnus santykių pokyčius.
- Baimė įsipareigoti – vaikystėje patirta tėvų nenuosekli meilė ar apleidimas gali sukelti nepasitikėjimą santykiais, todėl kyla noras likti laisvam, kad būtų galima greitai pasitraukti iš santykių.
- Bandymas pakeisti partnerį – vaikystėje nesugebėjimas pakeisti globėjų gali sukelti troškimą „pataisyti” savo partnerį suaugus, tikintis, kad tai suteiks saugumo ir stabilumo jausmą.
Ar šie elgesio modeliai gali būti pakeisti?
Taip, nors pokyčiai reikalauja pastangų ir sąmoningumo. Savirefleksija, psichoterapija, saviugdos praktikos, palaikymo grupės ir net paprastas savęs stebėjimas gali padėti perprasti ir keisti destruktyvius elgesio modelius. Esminis žingsnis – atpažinti, kaip vaikystės traumos veikia dabartinius santykius, ir sąmoningai mokytis kurti sveikus, pagarbius ryšius.
Vaikystės traumos gali turėti didelę įtaką suaugusiųjų santykiams, tačiau tai nėra neišsprendžiama problema. Svarbiausia – sąmoningumas ir noras keisti nesveikus elgesio modelius. Pasitelkus tinkamas priemones, galima sukurti stiprius, pagarbius ir brandžius santykius, kurie atneš laimę ir emocinį stabilumą.
Šaltinis: psychologytoday.com
Taip pat skaitykite
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
