Geri tėvai supranta, kokia svarbi vaiko auklėjimo dalis yra geras pavyzdys, todėl daro viską, kad užaugintų laimingus, sėkmingus ir gerus vaikus. Kiekvienos šeimos ugdymo metodai yra skirtingi, todėl gana sunku įvardyti vieną idealų ir paprastą receptą, kuris tiktų visiems be išimties. Reikiamų žinių trūkumas dažnai lemia tai, kad mamos ir tėčiai daro klaidų.
Kartais naudinga patirties pasisemti iš kitų kultūrų. Žydai laikosi savo šimtmečių senumo išminties, kuri padeda užauginti vaiką be kompleksų, suteikia jam laisvę, liepia pagirti, kai jis to nusipelno, moko būti atsakingu ir nebūti tinginiui. Įskiepykite meilę šeimai ir pasiruoškite tapti tėvais, kai tam ateis laikas.
„Nebūk saldus, nes tave suvalgys, nebūk kartus, nes tave išspjaus.“
Tėvai žydai moko vaikus bet kokioje situacijoje išlikti savimi ir prie nieko neprisitaikyti. Savo vaikuose jie mato tik dorybes ir daro viską, kad jas ugdytų. Nėra įprasta sutelkti dėmesį į žydų šeimos trūkumus.
Iš tikrųjų kiekvienas žmogus turėtų to išmokti – pamatyti savo vaiko gėrį, palaikyti jį, kai jis stengiasi ir prisidėti prie stiprios asmenybės formavimosi. Jei sutelksite dėmesį tik į trūkumus, neturėtumėte tikėtis, kad iš kūdikio išaugs sėkmingas žmogus, sugebantis apginti savo nuomonę ir betkurioje situacijoje sugebantis likti savimi.
„Gerai vaikus auklėja tik tie, kurie neturi vaikų.“
Tėvai žydai nebijo suteikti savo vaikams visiškos veiksmų laisvės. Jie neklauso pasipiktinusių žmonių patarimų, kurie, dažniausiai, patys neturėdami vaikų, puikiai „moka juos auklėti“.
Žydų šeimose vaikams leidžiama daug. Vaikas gali lengvai nudažyti sieną svetainėje žaliai arba netyčia išpilti ant grindų brangius motinos kvepalus. Už visas šias išdaigas jis nebus baudžiamas, nes tėvai yra tikri, kad vaikai negali elgtis kaip suaugę, o jų išdaigos yra tik saviraiškos būdas.
Žydų tėvai stengiasi vadovautis savo patirtimi ir pastebėti unikalius vaiko charakterio bruožus, kad galėtų ugdyti vaiko individualumą ir galėtų atsižvelgti į konkrečius vaiko poreikius.
„Niekada nešmeižk, neskleisk apkalbų, nenešiok blogio savo širdyje.“
Galbūt šią frazę reikėtų užrašyti auksinėmis raidėmis ir pakabinti ant sienos kiekvienuose namuose, ypač tuose, kur auga vaikai. Deja, daugelis žmonių nuolat skęsta šmeižte ar apkalbose, tuo ne tik pakenkdami kitiems, bet ir nuodydami savo pačių širdis.
Šeimoje auginami vaikai viską sugeria kaip kempinės, todėl žydai yra linkę griežtai stebėtai tai, kas vyksta jų namuose.
Nėra įprasta šmeižti ir blogai kalbėti apie žmones (ir apie nepažįstamus, ir apie artimuosius). Pasitikėdamas tėvais, vaikas, kai jis pasielgia netinkamai, būtinai pasidalina savo „nusikaltimu“ su mama ar tėčiu, nes žino, kad nebus baramas ir baudžiamas, bet jį pabandys suprasti ir jam padėti.
Tėvai žydai moko savo mažylius būti užjaučiančiais žmonėmis ir tai daro ne grasinimais ir bausmės baime, bet nuoširdžiais pokalbiais, vertindami vaikus kaip lygiaverčius pašnekovus.
„Senstantis žmogus mato blogiau, bet daugiau.“
Žydų šeimose seni žmonės yra gerbiami, nes čia jie matomi kaip visos tautos išminties nešėjai. Visgi sprendžiant šeimos reikalus yra svarbi visos šeimos nuomonė. Galima teigti, kad meilė savo artimiesiems tarp šios tautos yra iškelta ant pjedestalo.
Nepaisant vaikams leistinų išdaigų, nuo pirmųjų gyvenimo dienų jie mokomi gerbti savo vyresniuosius – tėtį, mamą, senelius, močiutes ir visus kitus giminaičius. Žydų šeimose įprasta palaikyti vienas kitą ir padėti, kad ir kas nutiktų, o iškilus problemoms jie nepriima skubotų sprendimų, o kreipiasi patarimo į patyrusius senus žmones.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
