Agrastiniai geltonieji pjūkleliai (lot. Pteronidea ribesii) – tai dažnas, bet pavojingas uogakrūmių kenkėjas, galintis per trumpą laiką stipriai nuskurdinti derlių. Nors iš pirmo žvilgsnio šios nedidelės lervos gali pasirodyti nereikšmingos, jų aktyvumas birželio–rugsėjo mėnesiais dažnai tampa tikru iššūkiu tiek sodininkams mėgėjams, tiek profesionaliems augintojams. Esant palankioms sąlygoms, kenkėjai per sezoną gali išauginti kelias kartas, todėl stebėti augalus būtina visą vasarą.
Ką puola šie kenkėjai?
Agrastiniai pjūkleliai dažniausiai pažeidžia agrastus bei raudonuosius ir baltuosius serbentus. Tai būtent tie augalai, kurių lapija jiems tampa tiek maisto šaltiniu, tiek veisimosi terpe. Pavasarį, kai žemė sušyla, dirvoje peržiemojusios lervos virsta lėliukėmis, iš kurių po kelių savaičių išsirita suaugę pjūkleliai. Patelės labai greitai pradeda dėti kiaušinėlius – dažniausiai grandinėmis lapų apatinėje pusėje, išilgai gyslų. Iš jų per 5–7 dienas išsirita lervos, kurios jau netrukus pradeda maitintis lapų minkštimu.
Pažeistų augalų lapai netenka žaliosios masės, dėl to augalai prasčiau fotosintetina, lėčiau auga, blogiau formuoja žiedinius pumpurus. Ilgalaikis poveikis gali būti juntamas ne tik tų metų, bet ir sekančio sezono derliuje – nusilpę krūmai dažnai nesugeba suformuoti gausaus ir kokybiško vaisių kiekio.
Kai kuriais atvejais, jei lervų kiekis didelis, per kelias dienas gali būti sunaikinta beveik visa krūmo lapija. Tokie stiprūs pažeidimai neretai paskatina ir kitų ligų, pavyzdžiui, miltligės ar lapų dėmėtligės, išplitimą, nes be apsauginės lapijos augalai tampa kur kas jautresni nepalankiems aplinkos veiksniams. Dėl to agrastiniai pjūkleliai laikomi vienais pavojingiausių uogakrūmių kenkėjų, ypač jei nevaldomi per kelias kartas sezono metu.
Kaip atpažinti pjūklelių žalą?
Pavasarį pjūklelių lervos, peržiemojusios dirvoje, virsta lėliukėmis, o po 10–12 dienų pradeda skraidyti suaugę vabzdžiai. Patelės deda kiaušinėlius apatinėje lapų pusėje, dažniausiai išilgai gyslų – kartais matoma visa jų grandinėlė. Po 5–7 dienų išsirita lervos – gelsvai žalsvos spalvos, juodomis dėmelėmis, primenančios mažas vikšriukes. Jos iš pradžių minta grupėmis, vėliau išsisklaido po visą krūmą.
Lervos pirmiausia pragraužia mažas skylutes lapuose, bet greitai pereina prie visos lapo minkštimo naikinimo – paliekamos tik stambiosios gyslos. Tokie „skeleto tipo” pažeidimai – vienas aiškiausių pjūklelių veiklos požymių. Pasiekusios brandą, lervos nukrenta ant žemės ir virsta lėliukėmis – ciklas kartojasi.
Kada pjūkleliai aktyviausi?
Norint veiksmingai apsaugoti uogakrūmius nuo agrastinių pjūklelių, itin svarbu žinoti jų gyvavimo ciklą ir aktyvumo laikotarpius. Šie kenkėjai plinta etapais, priklausomai nuo oro sąlygų ir sezono trukmės. Šiltas ir ilgas pavasaris, taip pat karšta vasara sudaro idealias sąlygas jiems daugintis. Dėl to vieno sezono metu gali susiformuoti net kelios vabzdžių generacijos, kurių kiekviena daro vis didesnį poveikį augalams.
Pirmoji karta pasirodo birželio mėnesį. Pavasarį iš dirvoje peržiemojusių lėliukių išsirita suaugę vabzdžiai, kurie netrukus deda kiaušinėlius ant jaunų, šviežiai išsiskleidusių lapų. Pirmosios kartos lervos aktyvios būtent tuo metu, kai augalai intensyviai auga – todėl jų padaryta žala yra itin juntama ir stabdo visą krūmo vystymąsi.
Antroji karta susiformuoja liepą. Maždaug po dviejų–trijų savaičių nuo pirmųjų lervų išsivystymo, dirvoje pradeda vėl formuotis lėliukės, iš kurių jau liepą išsirita nauji suaugėliai. Šios generacijos lervos aktyvios liepos ir rugpjūčio mėnesiais – pačiame uogų nokimo laikotarpyje. Ši fazė ypač pavojinga, nes tuo metu sunkiau naudoti chemines priemones dėl derliaus artumo.
Trečioji karta išsivysto tik tais metais, kai vasara būna ne tik ilga, bet ir neįprastai šilta. Rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais pasirodo dar viena vabzdžių banga, o jų lervos aktyvios iki pat spalio, jei tik leidžia oro sąlygos. Šios vėlyvosios lervos ypatingai pavojingos, nes jų žala lieka nepastebėta arba laikoma nereikšminga, tačiau jos pasiruošia žiemojimui ir tampa kitų metų kenkėjų pagrindu.
Žiemojimas dirvoje – svarbus pjūklelių gyvenimo etapas. Vėlyvųjų kartų lervos rudenį įsigilina į dirvą ir ten pereina į lėliukės stadiją, kurioje išbūna iki kito pavasario. Būtent todėl rudens darbai sode – kaip dirvos perkėlimas ar mulčiavimas – gali lemti reikšmingą šių kenkėjų sumažinimą ateinančiam sezonui.
Dėl kelių generacijų per metus agrastiniai pjūkleliai yra sunkiai kontroliuojami, jei nebus taikoma nuosekli, visą sezoną apimanti apsaugos strategija.
Kaip apsisaugoti ir sumažinti žalą?
Agrastiniai geltonieji pjūkleliai gali padaryti didelę žalą per labai trumpą laiką, todėl sėkminga kova su šiais kenkėjais turi prasidėti dar prieš jiems pasirodant. Labai svarbu laikytis nuoseklaus prevencijos plano ir reaguoti į pirmuosius požymius, nes pavėluoti veiksmai dažnai būna mažiau veiksmingi. Žemiau pateikiamos rekomendacijos padės sumažinti pjūklelių populiaciją ir išsaugoti sveikus uogakrūmius.
Rudenį:
Perkaskite žemę po krūmais – tai viena iš efektyviausių prevencinių priemonių. Taip sunaikinsite dirvoje žiemojančias lervas ir lėliukes, sumažindami jų skaičių kitą sezoną. Jei įmanoma, dirvą taip pat galite mulčiuoti storu organinių medžiagų sluoksniu – tai apsunkina pjūklelių išsiritimą pavasarį.
Vegetacijos metu:
Reguliariai apžiūrėkite augalų lapus. Pirmuosius kenkėjų požymius dažnai galima pastebėti dar prieš didelės žalos atsiradimą – tai mažos skylutės ar kiaušinėlių grandinėlės lapų apatinėje pusėje. Jei pastebėjote pirmąsias lervas, jas galima pašalinti rankiniu būdu arba pradėti naudoti biologines ar chemines priemones.
Po žydėjimo:
Purkškite augalus insekticidais. Efektyvūs tiek kontaktiniai, tiek sisteminiai preparatai – svarbu pasirinkti tinkamą laiką ir būdą. Geriausia purkšti tuoj po žydėjimo, kol dar nėra užmegztų uogų. Vėliau naudoti insekticidus galima tik labai atsargiai, kad nekenktumėte derliui ir aplinkai. Biologiniai preparatai, tokie kaip Bacillus thuringiensis pagrindu sukurti produktai, saugesni gamtai ir tinkami naudoti ekologiniuose soduose.
Prevencijai:
Stiprinkite augalų atsparumą – sveikas augalas lengviau atlaiko kenkėjų poveikį. Tinkamas tręšimas (ypač kalio ir fosforo turinčiomis trąšomis), saikingas laistymas ir reguliarus pažeistų ar džiūstančių šakelių pašalinimas padeda palaikyti stiprią augalo būklę.
Taip pat naudokite natūralias priemones, pavyzdžiui, dilgėlių, česnakų, pelynų ar tabako nuovirus. Jie veikia kaip atbaidomieji purškalai ir gali būti naudingi pradinėse kenkėjų vystymosi stadijose, kol lervų skaičius dar nedidelis.
Papildomos priemonės:
- Sodinkite netoli uogakrūmių augalus, kurie atbaido kenkėjus – pavyzdžiui, medetkas, pipirmėtes ar čiobrelius.
- Naudokite lipnias gaudykles ar šviesos spąstus suaugusiems vabzdžiams susekti.
- Venkite perteklinio azoto tręšimo, nes per greitai auganti lapija labiau vilioja pjūklelių pateles.
Reguliari priežiūra ir stebėjimas leidžia laiku pastebėti grėsmę ir išvengti didelės žalos, todėl geriausia apsauga visada prasideda nuo atidumo ir žinojimo.
Ar verta sunerimti?
Nors agrastiniai pjūkleliai nėra pavojingi žmogui, jie gali stipriai pakenkti uogynams. Keliolika lervų ant vieno krūmo gali sunaikinti visą lapiją vos per kelias dienas. Tokie augalai sunkiai atsigauna, dažniau serga, o jų derlius ženkliai mažėja. Todėl labai svarbu pastebėti kenkėjus laiku ir veikti nedelsiant – taip išsaugosite ne tik savo derlių, bet ir ilgalaikį sodo augalų gyvybingumą.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
