Mūsų mintys – tarsi privatus teatras, žavinti savo nenuspėjamumu. Jos kartais kyla savaime, kartais – pagal užsakymą, gali mus nustebinti, paskatinti veikti ar net pravirkdyti. Mintys gali sukelti emocijas, bet ir atvirkščiai – emocijos įtakoja tai, kas rodoma mūsų proto scenoje.
Šie trumpi vaizdai ir frazės, mirgantys sąmonėje, sudaro didelę dalį mūsų gyvenimo. Remiantis smegenų būsenos tyrimais, per minutę galime turėti nuo keturių iki aštuonių minčių. Net ir atsižvelgus į nuovargio, apatijos laikotarpius ar laiką, skirtą jusliniam suvokimui (skaitymui, klausymui), per dieną galime sugeneruoti keletą tūkstančių minčių.
Psichologiniai sutrikimai, tokie kaip manija, dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD) bei nerimas, dažnai pagreitina minčių srautą, o depresija ir demencija jį sulėtina.
Spontaniškų minčių kilmė
Daugelis minčių kyla savaime, nevalingai – tarsi šovusios į galvą. Tai gali būti su dabartine situacija susijusios idėjos ar intuicijos, įkyrios mintys, susijusios su rūpesčiais, ar laisvos asociacijos, kai protas klajoja. Kartais tai prisiminimai, susiję su neseniai patirtais įvykiais.
Taip pat skaitykite
Iš kur kyla šios spontaniškos mintys? Akivaizdus šaltinis – aplinkos stimuliacija: idėjos, kurias sukelia tai, ką matome ir girdime. Tačiau spontaniškos mintys dažnai atsiranda ir tada, kai aplinka gana stabili, pavyzdžiui, einant pažįstamu keliu ar sėdint autobuse.
Jos dažnai kyla iš ilgalaikės atminties – nesąmoningų frazių, vaizdų, veiksmų ir idėjų fragmentų, kurie taip pat lemia sapnus. Šie minties konstrukcijos blokai yra neuronų tinklų pilkosios medžiagos aktyvumo rezultatas, o patirtys sustiprina jų sąsajas.
Tokie neuroniniai tinklai paprastai būna neaktyvūs, tačiau, juos sužadinus kitai smegenų veiklai, pvz., stimului, susijusiai minčiai ar alkio jausmui, jie konkuruoja dėl vietos sąmonėje, atsižvelgiant į savo stiprumą. Tinklo konkurencingumą lemia ne tik jo aktualumas situacijai, bet ir mūsų tikslai, poreikiai, interesai ar emocijos. Apie maistą lengviau galvojame išalkę, bet ir tada, kai ruošiamės svarbiems pietums.
Emocijos vaidina svarbų vaidmenį daugelyje spontaniškų minčių. Pavyzdžiui, įkyrios mintys mums yra primestos emocijų, kad sutelktume dėmesį į svarbią informaciją, pvz., grėsmes, frustracijas ar galimybes. Nerimas dažnai sukelia įkyrias mintis apie realias ar įsivaizduojamas grėsmes, o po trauminių įvykių – pasikartojančius atminties blyksnius ir apmąstymus.
Neigiamos emocijos verčia mus sutelkti dėmesį į svarbiausią informaciją, o teigiamos emocijos, atrodo, skatina tolimesnes ar neįprastas asociacijas, gerinančias įsiminimą ir kūrybiškumą. Euforijos metu – intensyvaus džiaugsmo ar malonumo – įkyrios mintys dažnai apima optimistiškas prognozes ir vaizdingas idėjas. Aistra skatina teigiamas spontaniškas mintis.
Mikroemocijos
Net ir kasdienėje rutinoje, silpnos emocijos, vadinamos mikroemocijomis (pvz., nerimas, norai, dirglumas, stresas, nuostaba ar susidomėjimas), orientuota į mūsų mintis.
Mikroemocijos trumpos ir dažnai nesąmoningos. Jos sukelia minimalius judesius (raumenų įtampą, veido mikroišraiškas) ir nedideles fiziologines reakcijas (adrenalino išsiskyrimą, širdies ir kraujagyslių sistemos atsaką).
Maži baimės jausmai dažnai sukelia „kas, jei“ mintis ir nerimą, palaikantį nerimo kilpą; kas gali sukelti nemigą. Norai aktyvuoja mintis apie tikslus, troškimus ir pokalbių temas.
Taip pat skaitykite
Kaltes ar pasididžiavimą sukeliančios mikroemocijos aktyvuoja moralinius instinktus, susijusius su numatomu kitų pritarimu ar nepritarimu, kas yra būtina norint ugdyti prosocialų elgesį, pavyzdžiui, bendradarbiavimą, pagalbą ir kitokį elgesį, naudingą kitiems. Nuobodulys ar stimuliacijos poreikis gali sukelti blaškymąsi ar minčių klaidžiojimą ir gali lemti kai kuriuos dėmesio deficito simptomus.
Mikroemocijos įtakoja mūsų mintis įvairiais būdais. Jos atitraukia dėmesį nuo esamo objekto, padidina juslinių sistemų jautrumą dalykams, susijusiems su dominuojančia tema, ir palengvina su ta tema susijusių prisiminimų paiešką. Pačios mikroemocijos yra sukeliamos suvokimo ar idėjos, dažnai nesąmoningos, kuri yra pakankamai reikšminga, kad subtiliai aktyvuotų emocines sistemas.
Migdolinė smegenų dalis
Migdolinis kūnas (amygdala) yra smegenų centras, per kurį emocijos aktyvuoja spontaniškas mintis. Šis centras gauna informaciją apie mūsų norus ir troškimus iš priekinės smegenų dalies apatinių sričių. Jis įvertina suvokimų ar prisiminimų emocinę reikšmę ir gali juos paveikti.
Migdolinis kūnas taip pat aktyvuoja smegenų kamiene esančius stiprintuvus, kurie į pilkąją medžiagą siunčia neuromediatorius, tokius kaip adrenalinas ir serotoninas. Šios sistemos padidina neuronų aktyvumą ir nukreipia jį į su emocija suderinamą temą. Jei išprovokuota mintis pati sukelia emocijas, susidaro savarankiškai palaikanti minčių ir emocijų grandinė, kuri nutraukiama dėmesio nukreipimu arba pažintiniais procesais.
Iš esmės, spontaniškos mintys daugiausia yra motyvuotos mintys: kiekvieną minutę jausmai švelniai nukreipia mūsų dėmesį, vidinį balsą ir mintyse vykstančius įvykius konkrečia linkme. Geresnis streso lygio, emocijų ir kasdienių patirčių valdymas gali pagerinti spontaniškų minčių kokybę ir iš jų gaunamą pasitenkinimą.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
Šaltinis:
https://theconversation.com/
