Žmonija dešimtmečius žvelgia į Marsą ne tik kaip į raudonąją planetą, bet ir kaip į galimą antrąją gyvenamąją vietą. Tačiau nepaisant technologinių pasiekimų ir tyrimų gausos, atsakymas į klausimą „ar Marsas gali tapti gyvybės namais?“ vis dar lieka neigiamas. Mokslininkai nurodo kelias esmines priežastis, kurios šiuo metu stabdo bet kokias realias gyvybės formavimosi ar išgyvenimo galimybes šiame dulkėtame pasaulyje.
Atmosfera – per silpna gyvybei
Viena pagrindinių kliūčių – Marso atmosfera. Ji sudaro vos apie 1 % Žemės atmosferos tankio ir yra sudaryta beveik vien tik iš anglies dvideginio. Tokios sąlygos lemia, kad paviršiuje praktiškai nėra deguonies, būtino daugeliui gyvybės formų.
Ši silpna atmosfera nesugeba sulaikyti šilumos, todėl temperatūros svyravimai itin ekstremalūs – dienos metu gali siekti iki 20 °C, o naktį nukristi žemiau –100 °C. Toks šaltis ne tik stabdo gyvybinių procesų eigą, bet ir trukdo skysto vandens egzistavimui paviršiuje. Net jei trumpam vanduo ir galėtų egzistuoti skystoje būsenoje, jis greitai išgaruotų arba užšaltų, o be pastovaus vandens šaltinio gyvybei išsilaikyti būtų beveik neįmanoma.
Radiacija: Marso paviršiaus priešas
Kadangi Marsas neturi magnetinio lauko, kuris Žemėje saugo mus nuo kosminės ir Saulės radiacijos, Raudonosios planetos paviršius nuolat veikiamas pavojingų spindulių. Ši radiacija yra mirtina daugumai žinomų mikroorganizmų. Net jei Marse kadaise ir buvo mikrobinė gyvybė, ji tikėtina gyveno giliai po žeme, kur nuo radiacijos būtų buvusi apsaugota.
Tyrimai rodo, kad net vieneri metai Marso paviršiuje galėtų sunaikinti gyvybės molekulinius pėdsakus, jei jie nebūtų užkasti bent kelių metrų gylyje. Tai reiškia, kad paieškos turi būti nukreiptos į požeminius sluoksnius, o ne paviršių – tik ten dar gali būti išlikusių biologinių ar cheminių žymių, liudijančių buvusią gyvybę.
Vanduo – bet ne toks, koks reikalingas
Nors palydoviniai tyrimai atskleidė, kad Marse yra ledo telkinių ir net galimų sūraus vandens pėdsakų, skysto vandens paviršiuje kol kas nerasta. Vanduo, kaip žinome, yra būtinas gyvybei, tačiau Marse esantys ledo dariniai negali užtikrinti pastovaus ir prieinamo drėgmės šaltinio. Sūrumas, žema temperatūra ir garavimo greitis – visos šios sąlygos griauna galimybę vandeniui išlikti tinkamos būklės.
Marso grunte aptinkamos tokios medžiagos kaip perchloratai – labai stiprūs oksidatoriai, kurie yra nuodingi gyviems organizmams. Tokios cheminės sąlygos ne tik trukdo gyvybei išlikti, bet ir kelia iššūkių kuriant bet kokias žemės tipo ekosistemas, kurios galėtų būti perkeliamos į Marsą ateities misijų metu.
Galimybės ieškoti gyvybės lieka atviros
Nepaisant visų šių kliūčių, NASA, ESA ir kitos kosmoso agentūros neatsisako tyrinėjimų. Marsroveriai, tokie kaip „Perseverance“, renka grunto mėginius ir ieško gyvybės pėdsakų – net ir senovinių, galėjusių išlikti giliai po paviršiumi. Šie robotai taip pat tiria geologinę Marso istoriją, analizuoja senovinių upių deltas ir galimas ežerų dugnų struktūras, kurios kažkada galėjo būti tinkamos mikrobiniam gyvenimui.
O ilgalaikėje perspektyvoje planuojamos misijos su žmonėmis į Marsą – tokios kaip NASA „Artemis“ tęsiniai ar „SpaceX“ kolonizacijos vizija – atvers dar daugiau galimybių. Žmogus, gebantis atlikti išsamesnius tyrimus vietoje, galėtų atskleisti tai, ko robotai iki šiol neaptiko. Tokios misijos ne tik sustiprintų mūsų supratimą apie Marso potencialą gyvybei, bet ir padėtų atsakyti į vieną esminių žmonijos klausimų – ar visatoje esame vieni.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
