Joninės – viena seniausių ir paslaptingiausių metų švenčių, kurios šaknys siekia dar pagoniškus laikus. Nors šiandien daugelis šią šventę sieja su varduvėmis ar trumpiausios nakties linksmybėmis prie laužo, jos kilmė ir prasmė kur kas gilesnė. Istoriniai šaltiniai, liaudies tradicijos ir bažnytinė praktika susipina į turtingą kultūrinį paveldą, kurį kasmet minime birželio 23–24 d.
Senovės apeigos ir saulėgrįžos reikšmė
Joninės siejamos su vasaros saulėgrįža – momentu, kai diena būna ilgiausia, o naktis trumpiausia. Senovės lietuviai, kaip ir dauguma indoeuropiečių tautų, šią naktį laikė ypatinga – gamtos jėgos buvo laikomos stipriausiomis, o augalai įgaudavo magiškų galių. Tai buvo ne tik astronominis įvykis, bet ir dvasinis virsmas – žemė pasiekia gyvybingumo viršūnę, po kurios prasideda lėtas grimzdimas į tamsesnį metų laikotarpį.
Panašios šventės žinomos visame pasaulyje: Skandinavijoje – Midsommar, Latvijoje – Jāņi, Estijoje – Jaanipäev, slavų tautose – Kupala naktis. Šie pavadinimai liudija, kad šventė neatsirado atsitiktinai – ji buvo glaudžiai susijusi su saulės garbinimu ir metų ciklais.
Senovės žmonėms saulė buvo gyvybės, derliaus ir vaisingumo simbolis, todėl jos viršūnė danguje buvo laikoma itin reikšmingu laiku. Tuo metu aukodavo deivėms ir dievams, dėkodavo už derlių, atlikdavo vaisingumo ir apsaugos apeigas. Dėl to šventės turinys dažnai apimdavo tiek žemdirbiškus ritualus, tiek mitinius pasakojimus apie meilę, magiją ir gamtos dvasias.
Saulėgrįžos šventės buvo bendruomeniškos, sujungdavo žmones bendrai veiklai, stiprindavo gentinius ryšius ir tradicijų perdavimą. Dėl savo universalaus pobūdžio šios šventės išliko gyvos net krikščionybės įtakoje, nors ir transformuotos bei papildytos nauja simbolika.
Pagoniška šventė: ugnis, vanduo ir žalumos galia
Prieškrikščioniškame pasaulyje Joninės (dažnai vadintos Rasomis ar Kupolinėmis) buvo itin svarbi kalendorinė šventė. Apeigos dažniausiai vykdavo gamtoje – prie vandens telkinių, kalvose ar miškuose. Tai buvo natūralios erdvės, kur, tikėta, lengviau susisiekti su gamtos dvasiomis ir dievybėmis.
Svarbiausi ritualiniai elementai buvo:
Ugnis – simbolizavo saulę, gyvybę ir apsaugą nuo blogio. Per Jonines degindavo laužus, per kuriuos šokinėdavo jaunimas tikėdamas, kad tai atneša sėkmę ir išvalo nuo ligų. Tikėta, kad ugnis valo sielą, o žarijos iš laužo gali saugoti namus nuo perkūnijos ir blogų dvasių. Ugnies saugojimas per naktį simbolizavo nenutrūkstamą gyvybės ratą.
Vanduo – laikytas stebuklingu, ypač naktį. Merginos prausdavosi rasoje arba upėje tikėdamosi grožio ir sveikatos visiems metams. Taip pat būdavo atliekami įvairūs būrimai – pavyzdžiui, stebėdavo, kokia kryptimi plaukia į vandenį paleisti vainikai, norėdamos sužinoti savo likimą ar būsimą jaunikį. Vanduo, kaip ir ugnis, turėjo apsauginę ir atnaujinančią galią.
Žolynai – rinkti auštant, tikint, kad žolės turi gydomųjų ir magiškų savybių. Vaistažolės, surinktos per Rasas, buvo džiovinamos ir naudojamos visus metus nuo ligų ar užkalbėjimų. Ypatingą reikšmę turėjo paparčio žiedo ieškojimas – mitinis veiksmas, simbolizuojantis išmintį ir laimę. Nors realybėje paparčiai nežydi, tikėta, kad šis paslaptingas žiedas pražysta tik vieną naktį metuose ir tik tiems, kurie yra drąsūs, tyri širdimi ir pasiryžę pereiti sunkumus.
Be to, Rasų šventėje buvo svarbus ir kupoliavimas – merginų išėjimas į laukus rinkti kupolių (žolynų), iš kurių pindavo vainikus. Šie vainikai būdavo nešiojami, aukojami arba plukdomi vandeniu. Kupolės ne tik rodė merginos gebėjimą pažinti augalus, bet ir buvo jos ryšio su gamta įrodymas – toks elgesys laikytas ir praktiniu, ir sakraliniu veiksmu.
Krikščionybės įtaka: šv. Jono Krikštytojo varduvės
Įvedus krikščionybę, Bažnyčia stengėsi „pakrikštyti“ senąsias šventes ir suteikti joms naują prasmę. Joninės buvo susietos su šventojo Jono Krikštytojo gimimo diena, kuri minima birželio 24 d. Tai viena iš nedaugelio šventųjų, kurios minimos ne jų mirties, o gimimo dieną.
Šv. Jonas Krikštytojas krikštijo žmones Jordano upėje ir skelbė ateinantį Mesiją, todėl simboliškai siejamas su apsivalymu ir dvasiniu atsinaujinimu – savybėmis, kurios būdingos ir senosioms vasaros saulėgrįžos apeigoms.
Joninių tradicijos Lietuvoje
Lietuvoje Joninės iki šiol išlaikė daugybę senųjų papročių, nors jie per laiką kito. Nors krikščionybės įtaka pervadino šventę į Šv. Jono dieną, dauguma jos elementų išliko iš pagoniškų laikų. Dažniausiai šventei būdingi šie bruožai:
Laužai ir dainos – žmonės renkasi prie laužų, dainuoja liaudies dainas, kartais net iki aušros. Tokie sambūriai dažnai tampa bendruomeniniais renginiais, kuriuose susipina folkloras, šiuolaikinė muzika ir įvairios meninės programos.
Vainikų pynimas – merginos pina vainikus iš žolynų ir leidžia juos plaukti upe, tikėdamos, kad ateitis susijusi su tuo, kaip vainikas juda. Vainikas, kuris suka ratus ar prisiliečia prie kranto, galėjo reikšti skirtingus likimo ženklus – nuo vedybų artimiausiu metu iki paslėptos grėsmės ar ilgų laukimo metų.
Šokinėjimas per laužą – vis dar gyva tradicija, dažnai laikoma drąsos ir sveikatos išbandymu. Poros šokinėja per liepsną tikėdamos, kad kartu peršokus laužą, jų santykiai bus tvirti ir darnūs. Tai ir simbolinis apsivalymas nuo neigiamų metų patirčių.
Paparčio žiedo ieškojimas – simbolinė pramoga, tačiau anksčiau turėjusi ir aiškią mitinę reikšmę – gebėjimą pamatyti tai, kas nematoma. Šiandien tai dažnai tampa romantiniu pasivaikščiojimu poroms ar vaikų žaidimu, tačiau išlaikoma paslapties ir stebuklo nuojauta.
Kai kuriose vietovėse išliko ir daugiau etnografinių elementų – būrimai, liaudiški žaidimai, naktiniai žygiai. Pavyzdžiui, kaimiškose bendruomenėse ar folkloro festivaliuose atgaivinami senoviniai Joninių rateliai, šokiai ir net augalų rinkimo apeigos su liaudiškomis giesmėmis. Naktiniai pasivaikščiojimai per pievas ar žygiavimas iki piliakalnių simbolizuoja ryšį su protėvių žeme, gamta ir dvasiniu pasauliu.
Nepaisant laikmečio pokyčių, Joninės Lietuvoje tebėra gyva šventė, kurioje susilieja senosios tradicijos, bendrystės jausmas ir noras pajusti ypatingą vasaros virsmo naktį.asirodymai.
Pavadinimų įvairovė: Rasos, Kupolės, Joninės
Senovėje šventė Lietuvoje turėjo kelis pavadinimus. Rasos – viena seniausių formų, ypač pabrėžianti gamtos galią ir rytinę rasą, laikytą stebuklinga. Rasa buvo laikoma gyvybės eliksyru: tikėta, kad prausiantis joje atgimsta ne tik kūnas, bet ir siela. Šis pavadinimas siejasi su šventės maginiu turiniu – pagarba žemei, vandeniui, augmenijai ir gyvybės jėgai.
Kupolinės siejamos su augmenija, kupoliavimu – vaistažolių rinkimu. Kupolės buvo žolynų puokštės arba vainikai, kuriuos merginos rinkdavo auštant, vadovaudamosi žiniomis apie vaistažoles. Kupolinės neatsiejamos nuo moteriškosios giminės apeigų – tai buvo ne tik šventė, bet ir žinių apie augalus perdavimo metas. Kupoliavimas turėjo ir socialinę reikšmę: tai buvo proga parodyti savo gebėjimus, sveikatą, vaisingumą.
Dabartinis pavadinimas – Joninės – susiformavo po krikščionybės įsigalėjimo, kai senosios šventės buvo prijungtos prie Šv. Jono Krikštytojo garbei švenčiamos dienos. Bažnyčia stengėsi sušvelninti pagoniškų tradicijų reikšmę, pritaikydama jas krikščioniškai doktrinai, tačiau daug senųjų apeigų išliko bendruomenių praktikoje.
Tokia pavadinimų įvairovė rodo, kad šventė turėjo ne vieną sluoksnį: agrarinį, maginį, mitologinį ir religinį. Agrarinis sluoksnis atsispindi ryšyje su žemės ciklais – tai metas tarp sėjos ir derliaus. Maginis – per tikėjimą ypatingomis gamtos galiomis ir stebuklais. Mitologinis – per ryšį su senaisiais baltų dievais, gamtos dvasiomis ir simboliais, tokiais kaip ugnis ar paparčio žiedas. Religinis – per vėliau atsiradusias Šv. Jono pagerbimo tradicijas.
Šiandien šie sluoksniai neretai susipina, priklausomai nuo to, kaip bendruomenės renkasi švęsti. Vienur vyrauja folkloro puoselėjimas, kitur – religinės apeigos ar tiesiog pramoginis aspektas. Vis dėlto Joninės Lietuvoje ir šiandien lieka viena ryškiausių kalendorinių švenčių, jungianti gamtą, istoriją ir tautinę tapatybę.
Šiandienos reikšmė ir tęstinumas
Nors šiuolaikinis gyvenimo ritmas nutolina nuo gamtos ciklų, Joninės išlieka svarbi kultūrinė data. Ji primena apie metų kaitą, ryšį su žeme, tradicijų gyvybingumą ir bendruomeniškumą.
Pastaraisiais dešimtmečiais didėja susidomėjimas autentiškomis Rasų šventėmis, kuriose siekiama atgaivinti senąsias apeigas be masinių koncertų ir šiuolaikinių pramogų. Tokie renginiai vyksta Kernavėje, Rumšiškėse, kitose etnografiškai svarbiose vietovėse.
Joninės taip pat yra valstybinė šventė Lietuvoje – birželio 24-oji yra nedarbo diena, todėl žmonės gali skirti laiko ne tik pramogoms, bet ir kultūrinių šaknų pažinimui.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
