2024 m. birželį Australijos astronomai užfiksavo neįprastą ir itin galingą radijo signalą, kuris trumpam apšvietė dangų ryškumu, pranokstančiu viską, ką tuo metu galėjo užfiksuoti teleskopai. Netrukus paaiškėjo, kad signalas kilo ne iš tolimų kosminių objektų, o iš mūsų pačių planetos orbitoje skriejančio seniai neveikiančio palydovo. Šis įvykis ne tik sukėlė susidomėjimą, bet ir pabrėžė vis didėjančią problemą – kosminį šiukšlyną Žemės orbitoje.
Netikėtas radijo signalas – kaip astronomai jį aptiko
Signalą užfiksavo ASKAP radijo teleskopas Australijos atšiauriame dykumos regione, sudarytas iš 36 antenų, pasklidusių per apie 6 kvadratinius kilometrus. Iš pradžių signalas atrodė silpnas, tačiau priartinus ir išanalizavus duomenis, jis pasirodė esąs net 2 000–3 000 kartų ryškesnis už įprastus radijo bangų šaltinius.
Signalas truko vos apie 30 nanosekundžių, o pagrindinė jo dalis – vos 3 nanosekundės, tai yra instrumentų jautrumo riba. Tokios trumpos, bet intensyvios radijo bangos dažnai siejamos su „greitaisiais radijo protrūkiais“ iš tolimų galaktikų, tačiau šiuo atveju šaltinis buvo daug arčiau – apie 4 500 km nuo Žemės paviršiaus.
Kas sukėlė šį keistą signalą?
Pirmasis įtarimas nukreipė mokslininkus į seną, 1964 m. paleistą komunikacinį palydovą Relay 2. Nors šis palydovas jau nuo 1967 m. yra nefunkcionuojantis ir laikomas kosminėmis šiukšlėmis, jo metalinė išorė, kaip manoma, galėjo sukaupti statinį elektros krūvį. Staigus šio krūvio išlydis sukėlė žaibo kibirkštį, kuri ir buvo užfiksuota radijo teleskopu.
Kitas, mažiau tikėtinas paaiškinimas – smulkių mikrometeorų smūgis į palydovo paviršių, kuris sukurtų plazmos pliūpsnį, išskiriančią radijo bangas. Tačiau tokiai situacijai reikalingos itin specifinės sąlygos, todėl pirmoji hipotezė laikoma pagrindine.
Kosminio šiukšlyno problema ir astronomijos iššūkiai
Šis netikėtas radijo signalas atkreipia dėmesį į vis didėjantį kosminių šiukšlių kiekį orbitoje. Per pastaruosius kelis dešimtmečius Žemės orbitą pasiekė daugiau kaip 22 000 palydovų, iš kurių pusė jau nebeveikia, o jų susidūrimai sukuria milijonus mažų, greitai skriejančių fragmentų.
Tokie signalai kelia iššūkių astronomams, nes gali būti painiojami su natūraliais radijo protrūkiais iš kosmoso. Todėl tolesni tyrimai ir nauji instrumentai, tokie kaip artimiausioje ateityje Australijoje statomas SKA-Low teleskopas, padės geriau suprasti ir atskirti žmogaus sukeltus signalus nuo tikrų astronominių reiškinių.
Šis atradimas taipogi parodo, kaip technologijų pažanga leidžia vis detaliau stebėti net ir artimiausią kosmoso aplinką. Nors pirmasis impulsas sukėlė viltis atrasti naują astronominį reiškinį, tyrėjų kantrus darbas atskleidė, kad signalas kilo iš Žemės orbitos – taip pabrėžiant, kokia svarbi yra tarpdisciplininė bendradarbiavimo sritis tarp astronomijos ir kosmoso inžinerijos. Šios žinios gali padėti ne tik geriau suprasti palydovų elgseną, bet ir tobulinti jų konstrukcijas, kad būtų sumažintas nepageidaujamas radijo triukšmas.
Taip pat svarbu pažymėti, kad kosminės šiukšlės kelia ne tik mokslinius, bet ir praktinius pavojus. Vis didėjantis nenaudojamų palydovų ir raketų dalių kiekis didina susidūrimų riziką, o tai gali sukelti grandinines reakcijas ir sukurti dar daugiau smulkių fragmentų.
Tokie įvykiai ne tik kelia grėsmę kosmoso misijoms, bet ir trukdo žemės paviršiaus stebėjimams, moksliniams tyrimams ir net navigacijos sistemoms. Todėl tarptautinės kosmoso agentūros ir mokslininkai aktyviai ieško sprendimų, kaip efektyviau valdyti ir sumažinti šią problemą.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
