JAV Atstovų Rūmų pirmininkas Mike‘as Johnsonas tapo dar vienu svarbiu balsu, prisijungusiu prie augančio Kongreso narių choro, pasiryžusio griežtinti sankcijas Rusijai. Po ilgų diskusijų, abiejų partijų senatoriai – Lindsey Graham (R-SC) ir Richardas Blumenthalas (D-Conn.) – pristatė sankcijų projektą, kuris numato net 500 % muito tarifą šalims, importuojančioms rusišką energiją. Tai – vienas drąsiausių pastarųjų metų siūlymų, kurio tikslas – tiesiogiai smogti Kremliui ten, kur jam labiausiai skauda: per jo karinį biudžetą, kurį maitina energijos eksporto pajamos.
Kodėl dabar? Ir kodėl taip griežtai?
Politinis spaudimas auga ne tik dėl ilgalaikės Rusijos agresijos prieš Ukrainą, bet ir dėl naujausių teroro veiksmų – masinių dronų ir raketų atakų prieš Ukrainos civilius gyventojus. Pastarieji išpuoliai sukrėtė net ir santūresnius politikus. Kaip pažymėjo Johnsonas, „Putinas neparodė jokio noro kalbėtis ar ieškoti taikos – metas pasiųsti jam aiškią žinutę“.
Šios iniciatyvos imtasi net ir tuomet, kai prezidentas Donaldas Trumpas demonstruoja prieštaringą poziciją. Nors už uždarų durų jis, pasak senatoriaus Grahamo, esą paragino imtis sankcijų, viešai jis kalba atsargiau: „Tai neprivalomas įstatymas. Viskas priklauso nuo manęs.“ Tokie pareiškimai kelia nerimą Baltiesiems rūmams, kurie įspėja, jog Kongreso bandymai kontroliuoti užsienio politiką gali sukelti pavojingą precedento neturintį valdymo dualizmą.
JAV Senate inicijuota „Sanctioning Russia Act of 2025“ numato 500 % muito tarifą ne tik Rusijai, bet ir visoms šalims, kurios ir toliau importuos iš jos naftą, dujas, uraną ir naftos chemijos produktus. Tai neįprasta priemonė – precedento neturinti sankcijų forma, skirta atjungti Kremliaus finansavimo šaltinius ir priversti pasaulį atsiriboti nuo Rusijos energetikos.
Kova dėl įtakos: Kongresas prieš prezidentą
Įstatymo projekte numatyta, kad prezidentas galėtų suteikti išimtį šalims, kurios dar turi prekybos ryšių su Rusija, tačiau dabar į projektą įtrauktas papildomas reikalavimas – antrąją išimtį turėtų patvirtinti ir Kongresas. Tai administracijai – raudona linija. Vienas prezidento pareigūnas „Politico“ leidiniui pareiškė: „Baltieji rūmai neketina leisti Kongresui smulkmeniškai kištis į užsienio politikos formavimą“.
Toks akivaizdus susidūrimas tarp įstatymų leidėjų ir administracijos rodo ne tik augantį nepasitenkinimą Rusijos veikla, bet ir vidinį JAV politinį nesutarimą, kaip griežtai ir kokiais būdais Kremliui reikėtų atsakyti.
Humanitarinis aspektas: Ukrainos kančios ir amerikiečių atsakomybė
Kartu su politinėmis kovomis, išlieka ir moralinis imperatyvas – tūkstančiai žuvusių civilių, suniokotos gyvenvietės, nesibaigiantis teroras. Trumpas viešai pripažįsta: „Tai karas, kuris niekada neturėjo įvykti. Žūsta jauni žmonės. Tai labai liūdna.“
Nepaisant kritikos, prezidentas visgi pareiškė, kad svarstys galimybę tiekti Ukrainai „Patriot“ oro gynybos sistemas – tai būtų reikšmingas signalas, jog JAV vis dar pasirengusi padėti. Anot Trumpo, „tai brangi ir sudėtinga sistema, bet ją Ukraina labai prašo turėti, nes jie yra stipriai puolami.“
Politinis išgyvenimas ir strateginis žaidimas
Mike‘as Johnsonas nėra naujokas geopolitikos fronte. Dar pernai jis padėjo priimti 95 mlrd. dolerių paramos paketą, iš kurių daugiau nei 60 mlrd. buvo skirta Ukrainai. Tačiau tokie sprendimai jam kainavo – radikalioji Respublikonų partijos narė Marjorie Taylor Greene net bandė jį pašalinti iš pirmininko posto, bet Johnsoną išgelbėjo netikėtas demokratų palaikymas. Šiandien jis vėl grįžta į priešakines linijas – su griežtu tonu ir siekiu išlaikyti JAV, kaip tvirtą Ukrainos sąjungininkę, poziciją.
Pagrindinės grėsmių taikinės
Kinija – didžiausia Rusijos naftos pirkėja, kurioje kaupiasi 47 % visų rusiškų išteklių – apie 2,3 mln barelių per dieną . Indija, antroje vietoje, importuoja apie 1,6 mln barelių per dieną (35–38 proc. visų importų). Būtent šios šalys bus pagrindinės nukentėjusios – tiek kalbant apie muitus, tiek dėl prekybos sustabdymo galimybių.
Turkija taip pat stipriai priklauso nuo rusiškų naftos produktų – sudaro apie 6–7 proc. Rusijos eksporto, o kai kuriais metais faktiškai trečia pagal dydį naftos pirkėja . Dėl šios priežasties šalis susidurtų su ženkliais ekonominiais sunkumais, jei tarifai būtų įvesti.
Europos Sąjunga – pernelyg priklausoma?
Nors ES naftos importas iš Rusijos sumažėjo (~6 proc.), dujos ir SGD tebėra reikšmingos – ES valstybių pirkimai viršija 100 mlrd €, o kai kurios šalys – Vengrija, Slovakija, Bulgarija – išliko stipriai priklausomos . Europos Komisija viliasi, že perėjimas prie kitų išteklių iki 2027 m. sumažins poveikį, tačiau laikinai tarifai gali sutrikdyti tiek energetikos, tiek prekių mainus su JAV.
Galimos ekonominės pasekmės būtų reikšmingos: pasaulinė energetikos rinka gali smarkiai sutrikti, o tai reikštų naftos, dujų ir elektros kainų šuolį daugelyje šalių. Indija, kuri ypač stipriai priklauso nuo rusiškos naftos importo, gali patirti vadinamąjį „naftos šoką“ – dėl to dar labiau išaugtų infliacija ir sulėtėtų ekonomikos augimas. Tuo tarpu kai kurios Europos Sąjungos šalys, pavyzdžiui, Vengrija, Slovakija ar Bulgarija, kurios iki šiol išlieka priklausomos nuo rusiškų dujų ir naftos produktų, taip pat patirtų laikiną ekonominį smūgį.
Politinis ir diplomatinis efektas
JAV žinutė aiški – visos sankcijų režimo spragos bus užblokuotos. Jei šalys ar įmonės palaiko rusišką karą ekonominėmis priemonėmis, joms gresia itin griežtos pasekmės. Tačiau klausimas, ar šie tarifai neproporcingai smogs aljansų partneriams, ir kaip tai paveiks transatlantines ir Azijos sankcijų strategijas – lieka atviras.
Nuotraukos asociatyvinės © Unsplash.
