Šiandien, kai socialiniai tinklai tapo mūsų kasdienybės tęsiniu, dalijimasis vaikų nuotraukomis jau nieko nebestebina. Ir visgi, vis daugiau tėvų ieško kompromiso tarp savo noro pasidalinti akimirkomis ir vaiko privatumo – tam neretai pasitelkiami „emoji“. Vieni pasirenka saulėtą šypsenėlę, kiti – akinius nuo saulės, tikėdamiesi, kad taip apsaugos vaiko tapatybę. Deja, saugumo ekspertai kalba aiškiai: tai – klaidingas saugumo jausmas. Emoji ant veido neapsaugo nuo tikrų pavojų internete.
Tapatybės slepimas – tik iliuzija
Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad nuotrauka su uždengtu veidu yra „saugi“, realybėje taip nėra. Kaip pabrėžia kibernetinio saugumo ekspertė Lisa Ventura, emoji ant veido – tai „saugumo teatras“, o ne tikra apsauga. Vaiko veidas – tik viena detalė iš daugelio, kuri gali padėti identifikuoti asmenį. Kūno sudėjimas, amžius, aplinka, drabužiai, vietos ypatybės, net įpročiai – visa tai gali būti išnaudota kuriant profilį ar net sekant rutiną.
Vaizdai parke, kelionė į mokyklą ar savaitgalis pajūryje gali atrodyti kaip nekalti prisiminimai, bet jei jų susikaupia daug, jie sukuria pilną vaiko gyvenimo paveikslą. Kuo daugiau istorijų dalijatės – tuo aiškesnė tampa jūsų šeimos kasdienybė.
Dirbtinio intelekto amžiuje – nė viena detalė nėra nereikšminga
Emoji uždengtas veidas netrukdo pažangioms technologijoms rinkti informaciją. Dirbtinio intelekto (DI) algoritmai gali atpažinti ir analizuoti daugybę duomenų iš nuotraukų, net kai veidas nematomas. Be to, DI jau geba atkurti užmaskuotus arba išplautus veidus remiantis kontekstu ir turimais duomenimis.
Kiekviena nuotrauka, kurią paskelbiame – tai maža treniruotė DI sistemoms. Tuo pačiu jos tarnauja kaip žaliava komerciniams profilavimo algoritmams ir net gali patekti į tamsesnius interneto užkaborius. Jau dabar egzistuoja atvejų, kai vaikų nuotraukos, net ir nekaltos – maudymosi kostiumėliuose ar sportuojant – buvo panaudotos pedofilų forumuose, įrašytos į duomenų bazes ar net iškreiptos pasitelkus generatyvines DI technologijas.
Emoji neužkerta kelio pavojui
Pati idėja naudoti emoji – tai kompromisas tarp norėjimo pasidalinti ir bandymo saugoti. Tačiau jis neveikia. Kai nuotrauka pasiekia internetą, ji nustoja priklausyti tik jums. Net jei profilis yra privatus, nuotrauką galima nukopijuoti, perpublikuoti, modifikuoti. O tokie atvejai nėra tik teoriniai – tėvų bendruomenės ne kartą susidūrė su tuo, kad šeimos nuotraukos netikėtai atsiduria keistose svetainėse ar net komerciniuose profiliuose be jų sutikimo.
Šalia to iškyla ir teisinis klausimas – vaiko teisė į atvaizdą. Kol jis pats negali nuspręsti, ar nori būti matomas viešoje erdvėje, tėvai turi veikti itin atsakingai. Ir ne visada „emoji“ atitinka tą atsakomybę.
Pavojai auga greičiau nei tėvų sąmoningumas
Būtina suprasti, kad grėsmės internete vystosi greičiau nei visuomenės gebėjimas į jas reaguoti. Jei prieš dešimtmetį pakako riboti nuotraukų matomumą, šiandien šito nebeužtenka. Vaikų atvaizdai tampa preke – ne tik komercine, bet ir nusikalstama. Remiantis „Europol“ duomenimis, vaikų nuotraukų kaupimas ir net jų keitimasis jau tapo organizuotų tinklų dalimi.
Tėvų dalijimasis atrodo kaip nekaltas veiksmas, tačiau realybėje tai prisideda prie tokios „turinio ekonomikos“, kurioje vaiko įvaizdis praranda kontrolę ir tampa žaliava algoritmams ar net iškrypėliškiems vartotojams.

Įspėjimai – ne teoriniai, o praktiniai
Kibernetinio saugumo bendruomenė apie šią problemą kalba jau seniai, tačiau neretai susiduria su nuvertinimu ar pasiteisinimais: „Aš juk tik dalinuosi su draugais“, „Niekas gi nieko blogo nedaro su šiomis nuotraukomis“, „Aš tik mama, kuri nori parodyti, kaip auga mano vaikas.“
Bėda ta, kad „tik mama“ dabar turi tokį patį sklaidos potencialą, kaip ir mažas naujienų portalas. Įrašai pasiekia ne tik sekėjus, bet ir algoritmus, viešus paieškos variklius bei automatizuotus duomenų rinkimo įrankius. Tai – faktas.
Vaiko teisė į skaitmeninę tylą
Nepaisant technologinės pusės, iškyla ir esminis žmogaus teisių klausimas – ar vaikas turi teisę būti „nematomas“ internete? Daugelyje šalių šiuo metu diskutuojama, ar reikėtų griežčiau reguliuoti vaikų atvaizdų skelbimą socialiniuose tinkluose. Kai kurios valstybės jau pradėjo svarstyti „skaitmeninės tylos“ principą – tai idėja, kad vaikas turi teisę užaugti be priverstinio dalyvavimo viešumoje.
Įsivaizduokite – praėjus penkiolikai metų, jūsų vaikas gali rasti šimtus nuotraukų, kurias jūs kažkada paskelbėte. Ar tikrai jis norės, kad pirmieji jo gyvenimo momentai būtų „like’ų“ archyve?
Technologijų laikais – reikia ir naujos tėvystės kultūros
Visa tai reikalauja naujos atsakomybės formos – skaitmeninės tėvystės. Tai reiškia ne tik vaikų ekranų laiko ribojimą ar tinklapių filtravimą, bet ir labai sąmoningą sprendimą, ką apie juos rodome pasauliui. Emoji – tai tik kosmetinis sprendimas, kuris neapsaugo nuo gilesnių problemų.
Vietoj to turėtume pradėti nuo švietimo – tiek tėvams, tiek pedagogams, tiek patiems vaikams. Juk skaitmeninis pėdsakas prasideda ne nuo pirmojo telefono, o nuo pirmosios nuotraukos, kurią paskelbia suaugusieji.
Ką daryti vietoj to?
Jeigu vis tiek norite pasidalinti vaiko nuotrauka, ekspertai siūlo keletą saugesnių alternatyvų. Pirmiausia – gerai įvertinkite, ką nuotrauka rodo. Galima rinktis kadrus iš nugaros, be veido ar be identifikuojamų ženklų. Taip pat būtina sugriežtinti privatumo nustatymus ir pagalvoti: ar tikrai norite, kad tai matytų ne tik draugai, bet ir nepažįstami žmonės?
Dar vienas naudingas patarimas – vengti nurodyti konkrečių vietų, kasdienės veiklos detalių ar laiko žymų. Net tokie dalykai kaip automobilio numeriai, mokyklos uniformos ar atspindžiai languose gali netyčia atskleisti daugiau nei tikėtasi.
Ir svarbiausia – visada paklauskite savęs: ar šią nuotrauką atiduotumėte nepažįstamam žmogui gatvėje? Jei atsakymas – ne, tuomet ji tikriausiai neturėtų atsidurti internete.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.