Kai saulė kaitina ir vasaros karščiai alina, prakaitas tampa neišvengiamu palydovu. Kad suprastumėte, kaip jis susidaro ir padeda mums vėsti, svarbu žinoti, jog naujas tyrimas sugriovė mitą, esą prakaitas išsiskiria lašeliais, sukeliančiais alergines reakcijas. Pasirodo, prakaitas nekyla lašeliais, o plinta odos paviršiumi tolygiu sluoksniu, tarsi potvynis.
Eksperimentas, pavertęs savanorius „prakaito burritais“
Novatoriškame tyrime šeši savanoriai buvo apvynioti specialia technologija – faktiškai tapo „prakaituojančiais buritais“. Tyrėjai naudojo šildomas kostiumų sistemas ir karštas antklodes su vandeniui nelaidžiu pagrindu, kad užfiksuotų prakaitą ant kaktos. Tiriamieji buvo kaitinami, vėsinami ir vėl kaitinami, o mokslininkai kruopščiai fiksavo prakaito susidarymą įvairiose stadijose.
Taip mokslininkai siekė stebėti prakaito išsiskyrimą mikroskopiniu ir makroskopiniu lygmenimis – nuo pavienių liaukų atsivėrimo iki efektyvaus kelių centimetrų ploto padengimo.
Iš kur tas potvynis ir kodėl lašeliai – mitas?
Vizualizacijos atskleidė netikėtus dalykus: prakaitas nesiformuoja atskirais lašeliais, o sklinda tarsi potvynis. Jis persismelkia per odos paviršių, ypač raginį sluoksnį (stratum corneum), jį įmirkydamas. Po to porose susidaro plonas, beveik plokščias baseinėlis, sujungiantis visus taškus į vientisą vandens sluoksnį per visą kaktos plotą. Vadinasi, posakis „prakaito lašas“ čia netinka – šis procesas labiau primena potvynį nei kritulius.
Įdomiausia tai, kad prakaitas kaupiamas sluoksniais. Pirmieji išsiskiriantys lašeliai palieka sūrų druskos pėdsaką ant negyvos odos paviršiaus. Kai vėl sugrįžta karštis, nauja prakaito srovė „įsilieja“ į šį sūrų foną – ir tada atsiranda ne „lašai“, o vandens plėvelė, itin greitai padengianti visą plotą.
Kodėl svarbu ne drėgmė, o jos panaudojimas?
Ar pats prakaitas atšaldo? Ne – prakaito drėgmė yra nereikšminga vėsinimo atžvilgiu. Svarbiausia yra jos garavimas, kuris atima šilumą nuo odos paviršiaus. Tyrime dalyvavęs ASU inžinierius Konradas Rykaczewski pabrėžė, kad prakaito garavimas, o ne elementari drėgmė, yra pagrindinis vėsinimo mechanizmas. Todėl nepakanka tik žinoti, kad prakaitas susidaro – reikia suprasti, kaip jis plinta ir garuoja.
Tokie atradimai leidžia kurti geresnius vėsinimo sprendimus. Nuo drėgmę sugeriančių audinių iki temperatūrą reguliuojančių drabužių, jie pritaiko mikroskopinį prakaito elgsenos supratimą.
Nuo kaktos – prie drabužių ir sensorinių inžinerijų
Nors tyrimai buvo sutelkti į kaktos sritį, gauti rezultatai turi daug platesnių pritaikymų. Prakaito drėgmės plitimo modelį ir jos garavimą galima pritaikyti ir kitoms kūno vietoms – pavyzdžiui, pažastims, nugaros viršui ar rankų dilbiams. Be to, tokie duomenys padės kurti pažangius audinius ir dėvimas technologijas – nuo sportinių kostiumų iki išmaniųjų jutiklių, saugančių nuo perkaitimo.
Biologo Eduardo DenHartogo teigimu, esminis mokslinis proveržis slypi audinių bandymo praktikoje – iki šiol testai buvo atliekami remiantis „lašelių“ iliuzija, o ne realybe. Kai mokslo pasaulis supras „prakaito potvynio“ fenomeną, audinių ateitis taps atvira naujovėms.
Praktinė žinia pačiam
Vasaros karščių metu prakaitas dažnai sukelia diskomfortą, tačiau žinojimas, kad jis veikia kaip vientisas, plonas sluoksnis, o ne lašeliai, padeda mums tiksliau suprasti savo organizmo termoreguliacijos procesus. Dabar, kai praktiškai įrodyta, jog prakaito plėvelė padengia odos paviršių plačiai ir tolygiai, medžiagų mokslininkai gali kurti tiksliai pritaikytus sprendimus: nuo specializuotos sportinės aprangos iki vėsinančių naktinių marškinėlių.
Tolesniuose tyrimuose bus stebimos kitos kūno sritys, lyginami skirtingų lyčių ir amžiaus grupių duomenys bei atliekami išsamesni audinių eksperimentai. Visa tai prasideda nuo šiandienos karščių ir kaktos prakaito „potvynio“, kuris pagaliau tapo moksliškai suprantamu ir praktiškai pritaikomu reiškiniu.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
