Z karta – tai jaunimas, gimęs maždaug tarp 1997 ir 2012 metų, ir nors jie yra laikomi technologijų gimtine užaugusia karta, būtent šios technologijos, paradoksalu, dažnai prisideda prie jų vienišumo jausmo. Nors galimybės bendrauti šiandien – kaip niekad plačios, vis daugiau jaunų žmonių jaučiasi vieniši, atitrūkę nuo realaus pasaulio. Kodėl taip nutiko? Štai trys pagrindinės priežastys, kurios prisideda prie Z kartos vienišumo.
Per didelė stimuliacija – kai pasaulis triukšmingesnis už vidinį balsą
Šiuolaikinis gyvenimo tempas – beprotiškai spartus. Darbas, buities rūpesčiai, socialiniai tinklai, pramogos, planai ir begalė įsipareigojimų – visa tai užima didžiąją dalį mūsų dėmesio. Mes tapome nuolat išsiblaškę, pervargę ir emociškai išsekę. Dėl to lieka mažai arba visai nelieka vidinių resursų nuoširdžiam bendravimui, rūpinimuisi kitais ar net savimi.
Z karta nuo pat mažens gyvena informacijos pertekliaus pasaulyje. Turinio srautai telefone niekada nesibaigia – naujienos, vaizdo įrašai, pranešimai, nauji „Reels“ ar „TikTokai“. Tai leidžia nuolat užpildyti laiką, bet uždaro nuo gyvų, tikrų ryšių. Šiuolaikinis žmogus dažniau renkasi ekraną nei akis į akį pokalbį. Ir nors išoriškai atrodo, kad jis bendrauja daugiau nei bet kada anksčiau, iš tiesų jis jaučiasi vis vienišesnis.
Be to, kyla klausimas – ar tikrai žmonės persistimuliuoja norėdami išvengti vienatvės, ar kaip tik – jie tampa vieniši dėl nuolatinio dėmesio išskaidymo? Abi kryptys veda į tą pačią problemą – emocinę izoliaciją.
Z karta ir socialiniai tinklai – daug ryšių, mažai ryšio
Socialiniai tinklai sukuria klaidingą įspūdį, kad turime daug draugų ar bendraminčių. Tačiau tyrimai rodo, kad intensyvūs socialinių tinklų naudotojai dažniau jaučiasi vieniši, atstumti, palikti be draugijos. Taip atsitinka todėl, kad dažnas socialinių tinklų vartojimas tampa ne priemone palaikyti ryšį, o paviršutinišku savęs pateikimu – pasirodymu, o ne bendravimu.
Internete žmonės dažniausiai dalinasi tik savo gyvenimo „highlightais“ – gražiausiomis, sėkmingiausiomis akimirkomis. Tai sukuria nuolatinį lyginimosi mechanizmą: ar aš pakankamai geras? Ar mano gyvenimas įdomus? Ar esu vertas dėmesio? Tokios mintys stiprina savivertės problemas, o kartu ir vienišumo jausmą.
Kaip pažymi sociologas Rogeris Patulny, socialiniai tinklai patys savaime nėra žalingi – viskas priklauso nuo to, kaip mes juos naudojame. Jei jie padeda palaikyti tikrus ryšius ar kurti naujus, prasmingus santykius, jie gali sumažinti vienišumą. Tačiau jei jie tampa gyvo bendravimo pakaitalu, vienatvė tik gilėja.
Priklausomybės pokytis – Z karta informacijos ieško ne iš žmonių, o iš interneto
Anksčiau žmonės dažnai kreipdavosi vieni į kitus patarimo, pagalbos ar žinių. Jei reikėjo santechniko, klausdavai kaimyno. Jei nemokėjai naudotis „Excel“, pasiteiraudavai kolegos. Šiandien – viskas internete. Greita paieška „Google“ ar trumpas „YouTube“ filmukas pakeičia gyvą bendravimą. Tai patogu, bet kartu – tolina mus vienus nuo kitų.
Z karta jau nuo mažens pripratusi būti savarankiška informacijos vartotoja. Nors tai ugdo nepriklausomumą, kartu mažina tarpusavio priklausomybę – kuri žmonėms iš prigimties yra labai svarbi. Kuo mažiau kreipiamės į kitus, tuo mažiau progų užmegzti santykius. Technologijos tampa pirmuoju pasirinkimu vietoj žmogaus. Be pusiausvyros, tai ilgainiui augina vienišumą.
Ką galime padaryti?
Norint sumažinti vienišumą, reikėtų sąmoningai ieškoti kokybiškų ryšių, išdrįsti grįžti prie gyvo bendravimo, sumažinti laiką ekranuose ir kurti daugiau tikrų, prasmingų akimirkų su kitais žmonėmis. Net ir mažas pokalbis su kaimynu ar kolega gali turėti teigiamą poveikį emocinei savijautai.
Vienišumo mažinimas reikalauja pastangų, bet tai – investicija į psichologinę sveikatą ir ilgalaikę laimę. Tikrų ryšių negali pakeisti nei „Wi-Fi“, nei algoritmai.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
