Bijūnai – vieni populiariausių dekoratyvinių augalų Lietuvoje, vertinami dėl prabangių žiedų, sodraus aromato ir gebėjimo dešimtmečius augti toje pačioje vietoje. Tačiau net ir šie sodų „aristokratai“ kartais reikalauja pokyčių. Kai krūmas perauga, pradeda skursti žydėjimas arba norisi pakeisti sodo kompoziciją, persodinimas tampa neišvengiamas. Svarbiausia – pasirinkti tinkamą laiką. Patyrę sodininkai sutaria, kad ruduo yra pats palankiausias metas persodinti bijūnus.
Kodėl ruduo palankiausias metas?
Rudens pradžia – tai natūralus augalo perėjimas į ramybės fazę. Lapai gelsta, vegetacija lėtėja, todėl persodinimas nesukelia tokio streso, kaip pavasarį. Be to, rudens dirva dar išlaiko šilumą, tačiau oras nebėra alinantis, tad šaknys turi laiko įsitvirtinti prieš žiemą. Tinkamai persodintas augalas pavasarį pasitinka kur kas stipresnis ir gyvybingesnis.
Kita priežastis – žydėjimo ciklas. Pavasarį persodinti bijūnai dažnai nežydi dvejus metus, nes visas jėgas skiria šaknų formavimui. Rudenį atliktas darbas leidžia augalui atsigauti greičiau, ir dažnai pirmieji žiedai pasirodo jau kitą sezoną.
Kada tiksliai persodinti bijūnus?
Idealiausias laikotarpis – rugpjūčio pabaiga iki rugsėjo vidurio. Šiuo metu dirva dar šilta, o augalas užbaigia vegetaciją. Per anksti atliktas darbas gali paskatinti naujų ūglių augimą, kurie neišgyvens šalčių. Pavėluotas persodinimas, pavyzdžiui, spalio pabaigoje, kelia riziką, kad šaknys nespės įsitvirtinti. Sodininkų tarpe net egzistuoja patarlė: „Kai lapai pradeda gelsti, bet dar nenudžiūvę – metas kasti.“
Šaltesniuose regionuose (Aukštaitijoje, Dzūkijoje) rekomenduojama neskubėti ir pradėti darbus anksčiau – rugpjūčio pabaigoje. Pajūrio zonoje ar šiltesnėse vietovėse galima saugiai persodinti iki rugsėjo pabaigos.
Kaip persodinti bijūnus teisingai?
Persodinimas – tai ne vien tik krūmo perkėlimas į kitą vietą, bet ir tam tikras ritualas, reikalaujantis kantrybės bei žinių. Pirmasis žingsnis – atsargiai atkasti krūmą. Reikėtų pradėti bent 25–30 centimetrų atstumu nuo stiebo, kad būtų išsaugotos ilgosios šaknys. Jei jos ir pažeidžiamos, svarbiausia, kad sveiki liktų pumpurai – būtent jie nulemia augalo ateitį. Iškeltas keras dažnai būna didelis ir tankus, todėl pravartu jį padalyti į kelias dalis. Geriausiai prigyja tie gabalai, kurie turi tris ar penkis pumpurus bei tvirtas šaknis. Padalinimo vietas patartina apibarstyti medžio pelenais – tai natūrali priemonė, sauganti nuo puvimo ir ligų.
Ne mažiau svarbi yra naujos vietos parinktis. Bijūnai nemėgsta šešėlio, tad sodinami jie turėtų būti saulėtoje vietoje, kur dirva puri, derlinga ir neužmirkstanti. Duobė turi būti gili – apie 40–50 centimetrų, o jos dugną geriausia pripildyti mišiniu iš komposto, daržo žemės ir šiek tiek smėlio, kad pagerėtų drenažas. Sodinant itin svarbus gylis: pumpurai privalo būti užberti vos 3–5 centimetrais žemės. Jei pasodinsime giliau, augalas gali augti sveikas, bet žiedų teks laukti ne vienerius metus.
Pasodinus bijūną, būtina žemę aplink šaknis švelniai suspausti, kad liktų stabilus pagrindas, bet kartu nepakenktų oro cirkuliacijai. Vėliau augalas gausiai palaistomas, o žemės paviršius apmulčiuojamas durpėmis arba kompostu – taip drėgmė išsilaikys ilgiau, o temperatūros svyravimai bus švelnesni. Jei ruduo sausas, laistymą reikia pakartoti kelis kartus, tačiau svarbu nepersistengti – bijūnai jautrūs užmirkimui. Jei oras dažnai lietingas, papildomo laistymo paprastai nereikia.
Patyrę sodininkai priduria dar vieną svarbią smulkmeną: pasodinus verta pažymėti vietą kuoliuku ar akmenėliu, kad pavasarį netyčia nepažeistumėte jauno augalo, nes jo daigai iš pradžių būna gležni. Tinkamai atliktas persodinimas leidžia bijūnui sėkmingai įsitvirtinti iki žiemos, o pavasarį jis jau atrodo stiprus ir pasiruošęs naujam gyvenimo etapui. Kaip mėgsta sakyti sodininkai: „Bijūnas atsidėkoja tiems, kurie su juo elgiasi lyg su aristokratu – su pagarba, bet be perdėto rūpesčio.“
Dažniausios klaidos
Net ir patyrę sodininkai kartais suklysta. Štai keli spąstai, kurių reikėtų vengti:
- Pumpurai pasodinami per giliai, todėl augalas žydi tik po kelių metų.
- Pasirenkama pavėsinga vieta – tada žydėjimas būna skurdus arba visai dingsta.
- Krūmai sodinami per tankiai, o tai skatina ligas.
- Dirva paruošiama atmestinai, nors bijūnas gali augti toje vietoje dešimtmečius.
- Persodinama per vėlai, kai šalnos jau visai arti.
Visos šios klaidos veda prie vieno – prarasto žydėjimo ir nusivylimo.
Persodinimo privalumai ir trūkumai
Rudens persodinimas turi daug privalumų: augalas greitai įsitvirtina, galima padalyti seną kerą į kelis naujus, kitąmet neretai pasirodo pirmieji žiedai, o ligų bei kenkėjų rizika rudenį mažesnė.
Taip pat skaitykite
Vis dėlto yra ir trūkumų: pavėluotas persodinimas gali pakenkti, o per giliai pasodintas pumpuras atidės žydėjimą keleriems metams. Be to, persodinimas – visada tam tikras stresas, todėl pirmą žiemą reikia stebėti, ar augalas neužmirksta ir ar yra pakankamai apsaugotas nuo šalčio.
Bijūnų persodinimas rudenį – tai ne tik praktinis darbas, bet ir galimybė suteikti sodui naują kvėpavimą. Šie augalai, tinkamai persodinti, gali džiuginti ne vieną dešimtmetį. Rudenį suteikę jiems naują vietą, pavasarį galime sulaukti tikro sodo stebuklo – gausių, kvapnių ir prašmatnių žiedų.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
