Kinija, šiandien laikoma didžiausia pasaulio teršėja, paskelbė istorinio masto sprendimą – iki 2035 metų sumažinti anglies dioksido išmetimus 7–10 procentų nuo jų piko. Tai pirmas kartas, kai Pekinas įsipareigoja ne tik „stabdyti augimą“, bet ir realiai mažinti absoliučius išmetimus. Tačiau mokslininkai perspėja: ambicijos per mažos, o klimato krizės tempai – daug spartesni.

Didžiausias pasaulio teršėjas ieško naujo kelio
Šiandien Kinijai tenka apie 30 proc. visų pasaulinių emisijų. Šalis ne tik dega anglimi, bet ir sparčiai vysto energetikos revoliuciją – nuo saulės ir vėjo iki vandenilio, energijos kaupimo ir anglies dioksido surinkimo technologijų. Naujas planas apima visą ekonomiką bei visus šiltnamio efektą sukeliančius dujų šaltinius – ne tik CO₂, bet ir metaną, azoto oksidą bei fluoruotus junginius.
Pekinas žada, kad jau po dešimtmečio daugiau kaip 30 proc. energijos suvartojimo sudarys ne iškastiniai šaltiniai, o instaliuota saulės ir vėjo galia sieks 3600 GW – šešis kartus daugiau nei 2020-aisiais.
Ekspertai: planas per silpnas
Nepaisant šio proveržio, klimato ekspertai vertina skeptiškai. „Norint prisidėti prie Paryžiaus susitarimo ir 1,5 °C ribos, Kinijai reikėtų sumažinti išmetimus bent 30 proc. iki 2035 metų“, – skaičiuoja Climate Action Tracker.
Panašiai kalba ir profesorius Mirosław Miętus iš Gdansko universiteto: „Šis mažinimas kiek pakeis situaciją, tačiau Kinija vis dar gali išlikti pirmoje vietoje pagal emisijas. O iš paskos sparčiai vejasi Indija bei kitos besivystančios ekonomikos.“
Situaciją komplikuoja tai, kad Pekino įsipareigojime nenurodytas konkretus bazinis metai. „Tai kelia klausimą – kiek dar metų emisijos augs prieš realiai mažėjant? Atsakymas itin svarbus, kai kalbame apie tokio masto teršėją“, – pabrėžia dr. Izabela Filipiak iš „Deloitte“ dekarbonizacijos komandos.
Kada pasiektas pikas?
Vienas iš didžiausių neatsakytų klausimų – kada tiksliai Kinija pasieks savo CO₂ emisijų viršūnę. Anksčiau Pekinas deklaravo, kad tai įvyks iki 2030-ųjų, tačiau pastarųjų metų duomenys rodo, jog pikas gali būti jau labai arti.
„Nenoriu pasakyti, kad mes jau praėjome piką, bet yra didelė tikimybė, jog tai įvyks artimiausiais metais“, – teigė Oksfordo universiteto tyrėja Hannah Ritchie.
Tai reiškia, kad oficialiai paskelbtas 7–10 proc. mažinimas iki 2035-ųjų gali būti pernelyg kuklus, nes technologijų pažanga ir atsinaujinančių išteklių plėtra leis pasiekti daugiau natūraliai, be papildomų pastangų.
Europa rodo kitą lygį
Kinijos planai kontrastuoja su Europos Sąjungos politika. Briuselis yra užsibrėžęs iki 2030 metų sumažinti emisijas 55 proc., palyginti su 1990-aisiais. Tai reiškia ne tik mažesnę pradinę taršą, bet ir kur kas spartesnį mažinimo tempą.
„Kuo vėliau pradedame mažinti, tuo drastiškesnių veiksmų reikės ateityje, kad išvengtume katastrofiškos klimato kaitos. Šiandienos pasirinkimai lems, ar globali ekonomika sugebės stabdyti temperatūros kilimą“, – perspėja Filipiak.

Kinijos atsinaujinančios energijos bumas
Nepaisant kritikos, Kinijos transformacijos mastai stulbina. Vien per pirmus penkis 2025-ųjų mėnesius šalis prijungė prie tinklo 198 GW naujos saulės energijos ir 46 GW vėjo energijos. Vien gegužę įjungta galia galėtų aprūpinti beveik visas Baltijos šalis.
Statistika dar įspūdingesnė: Kinijoje kas sekundę instaliuojami šimtai saulės modulių. Tokie tempai rodo, kad šalis jau tapo atsinaujinančios energetikos lydere pasaulyje.
Politiniai akcentai
Įdomu tai, kad Kinijos klimato tikslų paskelbimas sutapo su politiniais signalais. Xi Jinpingo kalba buvo pasakyta dieną po to, kai tuometinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas JT tribūnoje klimato kaitą pavadino „didžiausia istorijos apgaule“. Pekino pozicija tapo aiškia priešprieša Vašingtonui – ginti atsinaujinančią energetiką ir pasaulinį klimato susitarimą.
Kodėl Kinija keičiasi?
Pasak ekspertų, priežasčių daug. Pirmiausia – energetinis saugumas: mažesnė priklausomybė nuo importuojamų iškastinių išteklių leidžia piginti energiją, skatinti ekonomikos augimą ir kurti konkurencingą eksporto rinką.
Be to, Kinijos valdžia dar 2018-aisiais į Konstituciją įrašė tikslą kurti „ekologinę civilizaciją“, kurioje ekonominiai, socialiniai ir aplinkosaugos tikslai dera tarpusavyje. Ši ideologinė kryptis tampa vis labiau matoma ir praktikoje.
Tarp lyderystės ir atsakomybės
Kinija šiandien yra paradoksas: viena vertus, ji yra didžiausia taršos šaltinis, kita vertus – sparčiausiai augantis atsinaujinančių technologijų diegėjas. Klausimas lieka atviras: ar užteks dabartinių planų, kad būtų įvykdyti pasauliniai tikslai, ar reikės radikalesnių žingsnių?
Kaip teigia profesorius Miętus, net ir mažėjant santykinei Kinijos taršai, absoliučiais skaičiais ji dar ilgai liks priekyje. O kartu su Indijos bei kitų besivystančių šalių augimu tai gali stabdyti pasaulines pastangas kovoti su klimato krize.
Šiandien pasaulis stebi Kiniją: ar ji taps tikru klimato politikos lydere, ar tik simboliškai pamažins emisijas, išlaikydama pirmą vietą pagal taršą.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.