Alzheimerio liga jau seniai vadinama XXI amžiaus iššūkiu medicinai. Tai lėtai progresuojanti neurodegeneracinė smegenų liga, kurios priežastys iki šiol nėra galutinai aiškios. Dešimtmečius buvo manyta, kad pagrindinis kaltininkas – nenormaliai besikaupiantys baltymai: beta-amiloido plokštelės tarp neuronų ir tau baltymų raizginiai pačių neuronų viduje. Tačiau naujas JAV Purdue universiteto mokslininkų atradimas meta rimtą iššūkį šiam požiūriui: jie nustatė, kad Alzheimerio vystymuisi itin svarbų vaidmenį gali atlikti… riebalai, kaupiami smegenų imuninėse ląstelėse.
Klasikinė teorija: baltymai naikina smegenis
Iki šiol dauguma vaistų kūrimo tyrimų buvo sutelkti į bandymus mažinti baltymų sankaupas smegenyse. Amiloido plokštelės ir tau raizginiai laikyti esminiu ligos progresavimo mechanizmu. Jie trikdo neuronų veiklą, mažina neuromediatorių kiekį, o vieno svarbiausių jų – acetilcholino – Alzheimerio pacientų smegenyse beveik nebelieka.
Todėl farmacijos pramonė kūrė preparatus, nukreiptus būtent į šių baltymų šalinimą ar kaupimosi prevenciją. Tačiau rezultatai dažnai nuvildavo – vaistai sulėtindavo simptomų progresavimą, bet retai duodavo reikšmingą proveržį.
Naujas požiūris: imuninės ląstelės užlipusios ant riebalų minos
Profesoriaus Gaurav Chopra vadovaujama Purdue universiteto komanda atrado, kad smegenų imuninės ląstelės – mikroglijos – pažeidžiamos ne tik baltymų sankaupų, bet ir riebalų pertekliaus. Mikroglijos normaliai turėtų „išvalyti“ smegenis nuo toksinių baltymų ir pažeistų struktūrų, tačiau kai jų viduje pradeda kauptis lipidiniai lašeliai, šios ląstelės praranda gebėjimą atlikti savo darbą.
Tyrimai parodė, kad mikroglijos, esančios šalia amiloido plokštelių, turėjo net dvigubai daugiau lipidinių sankaupų nei tos, kurios buvo toliau. Jų gebėjimas šalinti kenksmingus baltymus sumažėjo maždaug 40 procentų. Vadinasi, riebalų perteklius ne tik silpnina imuninę apsaugą, bet ir sudaro sąlygas baltymams dar labiau kauptis.
„Mes tikime, kad tiesiogiai taikytis į amiloidą ar tau raizginius nepakanka. Reikia atkurti pačių imuniteto ląstelių funkciją smegenyse“, – aiškina prof. Chopra.
Enzimas DGAT2 – mažas, bet galingas
Mokslininkai išsiaiškino, kad Alzheimeriu sergančių pacientų smegenyse sutrinka riebalų apykaita. Mikroglijos pradeda gaminti per daug laisvųjų riebalų rūgščių, kurios užuot buvusios panaudotos energijai, virsta trigliceridais. Šis procesas tiesiogiai priklauso nuo fermento DGAT2, katalizuojančio paskutinį trigliceridų sintezės žingsnį.
Įdomiausia, kad DGAT2 Alzheimerio paveiktose smegenyse ne gaminamas didesniais kiekiais, o tiesiog lėčiau suardomas. Dėl to fermento ląstelėse daugėja, o kartu daugėja ir riebalų sankaupų.
Tyrėjai išbandė molekules, kurios arba blokuoja DGAT2 veiklą, arba pagreitina jo degradaciją. Eksperimentai su gyvūnų modeliais parodė, kad tokia intervencija atkuria mikroglijų funkciją, sumažina amiloido sankaupas ir netgi palaiko neuronų sveikatą.
Nauja gydymo kryptis
Šis atradimas, paskelbtas žurnale Immunity, atveria visiškai naują perspektyvą. Jei anksčiau pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į baltymų šalinimą, dabar dėmesys krypsta į lipidų apykaitos reguliaciją. Atkūrus mikroglijų pusiausvyrą, smegenys galėtų natūraliai geriau apsisaugoti nuo Alzheimerio progresavimo.
„Mūsų atradimas rodo naują kryptį Alzheimerio terapijoje – atkurti mikroglijų metabolizmą ir kartu smegenų natūralią gynybą“, – pabrėžia tyrėjai.
Ką tai reiškia Lietuvai?
Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, Alzheimerio liga yra vis didėjantis sveikatos sistemos iššūkis. Senstant visuomenei, pacientų skaičius nuolat auga. Šiuo metu gydymas daugiausia apsiriboja simptomų valdymu ir gyvenimo kokybės gerinimu, tačiau ligos eiga lieka negrįžtama.
Nauji tyrimai suteikia vilties, kad ateityje bus galima ne tik lėtinti, bet ir efektyviau valdyti pačią ligos priežastį. Jei lipidų apykaitą reguliuojantys preparatai pasirodytų veiksmingi ir saugūs žmonėms, tai galėtų tapti revoliucija neurologijoje.
Viltis ir atsargus optimizmas
Žinoma, dar anksti kalbėti apie stebuklingą vaistą – kol kas tyrimai atlikti tik laboratorijoje ir su gyvūnais. Tačiau pati idėja, kad Alzheimerio šerdyje slypi ne tik baltymai, bet ir riebalų apykaitos sutrikimai, jau keičia mokslinį požiūrį.
Tuo tarpu pacientams ir jų artimiesiems šis atradimas yra vilties spindulys – galbūt jau artimiausią dešimtmetį gydymas taps veiksmingesnis, o liga nebebus nuosprendis. Alzheimerio tyrimų kryptis plečiasi, ir tai rodo, kad mokslas ieško vis naujų kelių kovoje su vienu sunkiausių mūsų laikų išbandymų.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
