Mums kyla noras sugnybti pūstus mielo kūdikio skruostus. Kiekvieną kartą, kai pamatome ką nors mielo, tiesiog turime tai padaryti. Mums patinka žnaibyti ne tik žmonių, bet ir mažų šuniukų skruostus. Tai vadinama „miela agresija“. Tyrimai parodė, kad tai normalu. Tokia reakcija padeda mūsų smegenims susidoroti su stipriomis emocijomis, kurias sukelia per didelis mielumo jausmas. Kitaip tariant, tai būdas atkurti emocinę pusiausvyrą, kai teigiamos emocijos tampa pernelyg intensyvios.
Ką reiškia „miela agresija“?
Aplink mus yra tiek daug mielų dalykų. Kartais tie dalykai mus daro agresyvius, bet gražiu, nekenksmingu būdu. Nesijaudinkite, tai dažnas reiškinys, sako psichologė Katherine Stavropoulos. Ji paaiškina, kad „miela agresija“ atsiranda, kai smegenys tuo pačiu metu patiria ir teigiamas, ir šiek tiek neigiamas emocijas. Tai savotiškas būdas „subalansuoti“ stiprius jausmus, kad jie netaptų per intensyvūs. Pavyzdžiui, kai žmogus sako „noriu tave suvalgyti, toks tu mielas“, tai reiškia, kad emocijos tiesiog veržiasi per kraštus, o agresijos forma padeda jas suvaldyti.
Jos „mielos agresijos“ tyrimas buvo paskelbtas „Frontiers in Behavioral Neuroscience“ leidinyje. Buvo nustatyta, kad „miela agresija“ jokiu būdu nekenkia kitiems. Kai žmonės nori daryti šiuos dalykus, jie nenori įskaudinti kitų. Mokslininkė taip pat išsiaiškino, kad žmonės gali patirti „mielą agresiją“ įvairiais būdais ir jiems nereikia dėl to jaudintis. Kai kuriems tai pasireiškia noru žnybti, kitiems – garsiu juoku ar net ašaromis.
Žmonės mano, kad tam tikrų savybių kūdikiai yra mielesni
Miela agresorė yra ir psichologė Katherine Stavropoulos. Ji ir jos tyrimų grupė fiksavo 54 jaunų suaugusiųjų smegenų neuronų svyravimus. Tyrimo dalyviams buvo parodytos gyvūnų ir žmonių nuotraukos bei stebėta, kaip vyko svyravimai. Kai kurios tyrimo metu parodytos nuotraukos buvo paprastos, o kitos buvo mielų vaikų ir gyvūnų su dideliais skruostais, didelėmis akimis ir mažomis nosytėmis nuotraukos. Tokie bruožai sukelia stiprų emocinį atsaką, nes mūsų smegenys juos atpažįsta kaip silpnumo ir pažeidžiamumo simbolius – tai sužadina globos instinktą.
Taip pat skaitykite
Tyrimai atskleidė, kad mielos nuotraukos sukuria daugiau aktyvumo žmogaus smegenyse, o tai savo ruožtu siejama su emocijomis. Be to, kuo žmogus agresyvesnis, tuo didesnis smegenų veiklos kintamumas. Taigi tai, kad žmonės nori suimti šuniuko skruostus ir sugniaužti putlius vaiko skruostus, gali būti suprantama kaip didelių smegenų veiklos svyravimų požymis. Taip atsiranda „miela agresija“. Įdomu tai, kad ši reakcija pasireiškia ne tik žmonėms – kai kurie gyvūnai taip pat reaguoja į savo jauniklius, parodydami švelnią „agresiją“, kuri iš tikrųjų yra rūpinimosi forma.
Vaikai ar gyvūnų jaunikliai verčia mus juos liesti ir žnybti jiems skruostus
Remdamasi psichologės Stavropoulos tyrimu, Oriana Aragon atliko kitą tyrimą. Kai ji rodė žmonėms mielas kūdikių nuotraukas, jiems pasireiškė „miela agresija“, kuri buvo pakankamai stipri, kad žmonės sugnybtų, suspaustų ir įžnybtų vaikams skruostus. Tokia reakcija padeda išlaikyti emocinį balansą tarp empatijos ir apsaugos instinktų – mūsų smegenys nori padėti, bet kartu turi „išsikrauti“, kad emocijos netaptų pernelyg stiprios.
Kito eksperimento metu žmonės, pamatę mielų vaikų nuotraukas, dažniau parodė tokią reakciją nei tie, kurie matė suaugusių nuotraukas. Vadinasi, jei žmonėms bus suteikta galimybė žnaibyti, kramtyti ir kandžioti mielus daiktus, jie niekada to neatsisakys. Tačiau Aragon paaiškino, kad tame nėra pavojaus. Tai natūralus ir netgi sveikas emocinis atsakas, padedantis žmonėms išlaikyti ryšį su teigiamais jausmais ir stiprinti socialinius ryšius.
„Vaikų schemos“ priverčia mus galvoti, kad jie yra mieli
Mes sužinojome, kodėl norisi žnybtelėti kūdikiui skruostą. Bet kodėl vaikai mums atrodo tokie mieli? Pasak Konrado Lorenzo, egzistuoja „vaikų schema“. Ji daro vaiką meilesnį. Tai reiškia fiziologines vaiko kūno ypatybes – didelę galvą, mažą veidą, dideles apvalias akis, mažas ausis, trumpą nosį, putlius skruostus ir pan. Šios savybės veikia mūsų pasąmonę ir sužadina instinktą globoti bei rūpintis.
Dar įdomiau tai, kad šie mieli vaizdai, sukeliantys „mielą agresiją“, padidina vaikų ir gyvūnų jauniklių gyvybingumą. Tokia emocinė reakcija turi evoliucinį pagrindą – ji užtikrina, kad suaugusieji labiau rūpinsis mažaisiais, nes jie kelia stiprų emocinį atsaką. Tai padėjo išgyventi visai žmonijos rūšiai, nes meilė, rūpestis ir noras liesti ar ginti mažylius sustiprino socialinius ryšius.
Kaip „miela agresija“ veikia mūsų emocijas ir santykius?
Psichologai teigia, kad „miela agresija“ iš tikrųjų padeda stiprinti emocinį atsparumą. Ji leidžia žmogui išlieti perteklines emocijas pozityviu būdu. Tai paaiškina, kodėl po susidūrimo su mielais kūdikiais ar gyvūnais dažnai jaučiamės laimingesni, ramesni ir labiau empatiški. Mielų dalykų stebėjimas taip pat mažina stresą, skatina oksitocino – „meilės hormono“ – gamybą ir gali pagerinti nuotaiką net visai dienai.
Ar kada nors patyrėte „mielą agresiją“? Jei taip, žinokite, kad tai visiškai natūrali, sveika ir net naudinga emocinė reakcija, kuri rodo, jog jūsų smegenys ir širdis veikia darniai.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
