Ar Dievas iš tikrųjų egzistuoja? Šį klausimą žmonija sau užduoda nuo pat civilizacijos pradžios. Jei anksčiau mokslas dažniausiai buvo laikomas priešinga stovyklą užimančia jėga, paneigiančia Kūrėjo egzistavimą, tai dabar prancūzų matematikai Olivier Bonnassies ir Michel-Yves Bolloré teigia priešingai — pasak jų, mokslas „tapęs Dievo sąjungininku“.
Savo naujoje knygoje autoriai apibendrino 62 Nobelio premijos laureatų ir daugiau nei 100 pasaulyje pripažintų mokslininkų pozicijas. Jie atrinko mokslo atradimus, kurie, jų manymu, gali būti įrodymais, jog Dievas egzistuoja, rašo Daily Mail.
Tarp šių atradimų minima:
- Didžiojo sprogimo teorija, šiandien laikoma tiksliausiu Visatos atsiradimo modeliu,
- atradimai, susiję su DNR ir žmogaus genomu.
„Dar visai neseniai tikėjimas Dievu atrodė nesuderinamas su mokslu. Tačiau dabar, visiškai netikėtai, atrodo, kad mokslas tapo Dievo sąjungininku“, — teigia autoriai.
Kas slypi už tokių išvadų
Galutinis atsakymas, ar mokslas įrodo Kūrėjo egzistavimą, ar ją paneigia, lieka interpretacijos klausimu. Tačiau, anot tyrėjų, pastarųjų metų mokslo atradimai kelia rimtų minčių, kad pasaulis galėjo būti sukurtas pagal planą, o ne atsirasti atsitiktinai.
Didysis sprogimas — momentas, kai atsirado laikas, erdvė ir materija, verčia klausti: kas „įjungė“ pradžią? Jei „iki“ jo nebuvo nei dėsnių, nei priežasčių, nei erdvės, kas inicijavo procesą?
Ne mažiau mįslingos yra ir fizikinės konstantos, kurių tikslumas pribloškia. Menkiausias jų pasikeitimas — ir gyvybė Visatoje būtų neįmanoma. Pasak autorių, tokia tobula visatos „derinimo sistema“ yra arba beveik neįtikėtinas sutapimas, arba intelektualaus kūrėjo darbas.
Gyvybės paslaptis — dar didesnė
Gyvybės kilmė taip pat kelia klausimus. Kaip negyva materija galėjo virsti sudėtingomis gyvybės formomis, o DNR — informaciniu „kodu“, kuris valdo viską, kas gyva? Net ateistu laikytas Frensis Krikas, vienas DNR struktūros atradėjų, pripažino, kad toks reiškinys „beveik prilygsta stebuklui“.
Einšteino reliatyvumo teorija taip pat suteikė naujų filosofinių paralelių. Jei šviesa — vienintelė absoliuti konstanta, o Biblijoje Dievas vadinamas „Pasaulio šviesa“, sąsajos tarp tikėjimo ir mokslo tampa kur kas artimesnės.
O kvantinė fizika, parodžiusi, kad Visata giliausiu lygmeniu veikia ne pagal įprastą priežastingumą ir gali turėti „nelokalią“, metafizinę dimensiją, atvėrė kelią diskusijoms apie nematerialią realybę.
Išvada, prie kurios prieina autoriai
Pasak Bonnassies ir Bolloré, įrodymų apie Dievo egzistavimą šiandien „gausu, jie aiškūs ir racionalūs“. Jų nuomone, Dievo „pėdsakai“ Visatoje yra daug akivaizdesni nei, pavyzdžiui, ateivių civilizacijų — nors būtent jų paieškoms žmonija leidžia milijardus.
Nuotrauka @Canva
