Nėra žmogaus, kuris bent retkarčiais nejaustų pavydo kitiems. Iš kur ir kodėl kyla pavydas? Kuo skiriasi „juodas“ ir „baltas“ pavydo tipai?
Iš tikrųjų pavydas yra skausmas, atsirandantis reaguojant į kito laimę, džiaugsmą, sėkmę. Kitas žmogus kažką turi, o aš – ne. Šį nemalonų jausmą lydi nerimas, nusivylimas, neteisybės pojūtis. Jis turi daug atspalvių ir priemaišų.
Pavydo pobūdis
Šis jausmas gimsta iš nesąmoningo poreikio ką nors gauti ar turėti. Žmogui atrodo, kad tai neįmanoma, todėl jis randa išeitį – „nuvertina“ kitą žmogų. Palyginęs save su pavydo objektu, žmogus jaučia, kad pralaimi, patiria skausmą dėl nesėkmės ir nepasitenkinimo. Pavydas tarsi trumpam palengvina šį skausmą, nes nuramina mintimi: „Tai ne aš nevykėlis, tai jiems kažkas ne taip.“ Grėsmė save nuvertinti verčia gintis, todėl pavydas tampa emociniu skydu nuo savikritikos.
Manoma, kad pavydas yra socialinis reiškinys, jį galima pastebėti net mažuose vaikuose nuo dvejų metų. Šis jausmas kyla socialinės sąveikos metu – nėra pavydo objekto, nėra ir paties pavydo.
Dažniausiai pavydime ne tiems, kurie yra nepasiekiami, o tiems, kurie yra šalia – draugams, kolegoms, artimiesiems. Pavydas kyla ten, kur egzistuoja palyginimo galimybė. Tai natūralu, nes žmogaus protas linkęs matuoti savo vertę per kitų pasiekimus. Net socialiniai tinklai sustiprina šį mechanizmą – nuotraukos iš kelionių, tobulos figūros ar sėkminga karjera gali pažadinti nesąmoningą nepasitenkinimą savimi.
Dažnai pavydime to, kas mums atrodo patrauklu ar prestižiška, nors realiai to net nenorime. Pavyzdžiui, prabangios jachtos ar garsaus darbo pozicijos. Jei nuoširdžiai savęs paklaustume, ar tikrai to reikia, dažnai atsakymas būtų neigiamas.
Pasaulis iš tiesų nėra visiškai teisingas – socialinė nelygybė, skirtingos starto pozicijos ir gyvenimo aplinkybės tampa derlinga dirva pavydui. Kažkas gimsta pasiturinčioje šeimoje, kažkas turi kovoti dėl kiekvieno žingsnio į priekį. Tačiau pavydas, užuot motyvavęs, dažnai virsta destruktyvia energija, jei žmogus nesupranta, kaip jį suvaldyti.
Apsauga nuo pavydo
Kodėl mums nemalonu ir net baugu, kai pavydime? Pavydas atskleidžia mūsų trapumą, nes pripažįstame, kad kažko neturime. Ką daryti, jei pavydus žmogus – kolega, giminaitis, draugas ar net sutuoktinis? Kada verta saugotis, o kada ieškoti dialogo?
Mes bijome prarasti tai, ką turime. Kuo daugiau turime, tuo didesnė ši baimė. Kartais pavydūs žmonės net sąmoningai kenkia – skleisdami apkalbas, bandydami sumenkinti ar pasisavinti mūsų sėkmę. Todėl svarbu išmokti brėžti ribas.
Vienas iš būdų apsaugoti save – suteikti sau teisę būti netobulam, priimti savo klaidas, nepergyventi dėl nesėkmių. Kai nebebijome klysti, pavydas netenka galios, nes nebesiekiame nuolat atrodyti geresni už kitus.
Jei artimieji pavydi, verta pasikalbėti atvirai. Kaltinimai čia nepadės – geriau pasidalyti savo jausmais ir išsiaiškinti, kas iš tikrųjų kelia pavydą. Galbūt žmogus jaučiasi nepakankamai vertinamas ar pamirštas. Taip pat verta pagalvoti, ar patys nesąmoningai neišprovokuojate šio jausmo, per daug demonstruodami savo pasiekimus. Kartais tylus kuklumas apsaugo santykius geriau nei atviras pasigyrimas.
Kodėl „juodas“ pavydas yra pavojingas, o „baltas“ – reikalingas?
Pavydas turi dvi puses: viena – nuodijanti, kita – motyvuojanti. „Juodas“ pavydas griauna, sukelia neapykantą ir atitolina nuo savęs pažinimo, o „baltas“ pavydas – tai sveikas susižavėjimas kito sėkme, kuris įkvepia siekti daugiau.
Destruktyvus pavydas gimdo norą pakenkti, džiaugtis kito nesėkme. Tokia emocija pavojinga ne tik aplinkiniams, bet ir pačiam pavydinčiajam – ji išsekina, nuodija mintis ir trukdo judėti pirmyn. Tuo tarpu baltas pavydas gimsta iš įkvėpimo. Jis sako: „Aš irgi taip galiu, noriu išmokti.“ Tai emocija, skatinanti augimą, nes joje nėra priešiškumo, o tik noras tobulėti.
Būna ir „žalio“ pavydo – kai žmogus nesidžiaugia kitų pasiekimais, bet tuo pačiu ir nekalba blogai. Jis tiesiog tyliai kenčia, lyginasi, bet nesiryžta veikti. Ši būsena taip pat sekina, nes užuot ieškojęs motyvacijos, žmogus įstringa apmąstymuose.
Kaip paversti pavydą motyvacija?
Pavydas gali tapti saviugdos varikliu, jei jį atpažįstame ir priimame. Kai kyla pavydas, verta sustoti ir paklausti savęs: „Ko aš iš tiesų noriu? Kodėl man tai svarbu?“ Tokie klausimai padeda atskirti tikrą troškimą nuo tuščio norėjimo turėti tai, ką turi kiti.
Pripažinti, kad pavydime, nėra silpnumo ženklas – priešingai, tai sąmoningumo požymis. Galbūt žmogus, kuriam pavydite, gali pasidalyti patirtimi, patarimais ar net tapti jūsų įkvėpimo šaltiniu. Pavydas, kai jis suvoktas ir nukreiptas į veiksmą, tampa tiltu tarp dabartinės jūsų versijos ir tos, kuria norėtumėte tapti.
Pavydas – tai emocija, kurios nereikia gėdytis, tačiau ją būtina pažinti. Tik suvokdami, iš kur jis kyla, galime jį perkeisti į kūrybingą jėgą, padedančią siekti asmeninės brandos, džiaugtis savo pasiekimais ir nuoširdžiai švęsti kitų sėkmę.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
