Lietuvis, pasirinkęs sąmoningą vienatvę: ką iš tiesų išgyvena žmonės, nusprendę gyventi vieni

Vis dažniau girdime apie žmones, kurie sąmoningai pasirenka gyventi vieni, nesikurti tradicinės šeimos ar bent jau to neskubėti daryti. Apie juos kalbama nevienareikšmiškai: vieni mato laisvę ir savarankiškumą, kiti svarsto, ar tai nėra vienišumas, slepiamas po gražiais žodžiais.

Šiame straipsnyje pasakojama vieno vilniečio istorija ir platesnis kontekstas, kaip atrodo sąmoningai pasirinkta vienatvė šiandieninėje Lietuvoje, su kokiais lūkesčiais, spaudimu ir galimybėmis susiduria tokį kelią pasirenkantys žmonės.

Gyvenimas vienam: pasirinkimas, o ne „nepasisekusi“ istorija

Keturiasdešimtmečiui vilniečiui Jonui (vardas pakeistas) gyvenimas vienam nėra tarpinė stotelė, kol „susitvarkys gyvenimą“. Tai jo išgrynintas pasirinkimas, prie kurio, kaip pats sako, ėjo ne vienus metus: nuo bendrabučio kambario laikų iki pirmojo nuosavo buto.

Jonas turi mėgstamą veiklą, artimų draugų ratą, palaiko šiltus ryšius su tėvais ir seserimi. Jis nesijaučia atstumtas ar kažko netekęs, nors ne kartą yra girdėjęs užuominas, ar ne laikas „rimtai apsispręsti“ ir „pagalvoti apie šeimą“.

Kai artimųjų lūkesčiai skiriasi nuo tavo planų

Anot Jono, didžiausias iššūkis nėra kasdienybė, o aplinkinių klausimai ir numanomas vertinimas. Tradicinis pasakojimas apie gyvenimo eigą tebėra stiprus: mokslai, darbas, partnerystė, vaikai, būsto paskola. Bet jei vieno iš šių etapų nėra, vis dar atsiranda norinčių paklausti, kas „ne taip“.

Šeimos šventėse Jonas dažnai girdi užuominas apie tai, kaip „gražu būtų matyti mažus anūkus“, ar švelnius pasiūlymus „tiesiog pabandyti daugiau išeiti į žmones“. Jis sako suprantantis vyresnės kartos norą matyti „pilną paveikslą“, bet kartu jaučia pareigą sau neapsimesti tuo, ko nejaučia.

Kuo sąmoninga vienatvė skiriasi nuo skaudinančio vienišumo

Neretai vieni gyvenantys žmonės sudedami į vieną lentyną, tarsi visi jie būtų vieniši ir liūdni. Tačiau psichologai pabrėžia, kad vienatvė ir vienišumas nėra tas pats. Vienas žmogus gali gyventi tarp daugybės žmonių ir jaustis vienišas, kitas gali gyventi vienas, bet turėti tvirtus ryšius bei vidinį stabilumą.

Jonas sako, kad geriausiai tai pajuto pandemijos metais, kai ilgi buvimo namuose periodai parodė, kiek svarbus yra vidinis dialogas ir gebėjimas pasirūpinti savo emocijomis. Jam padėjo tai, kad dar anksčiau buvo pradėjęs sąmoningai kurtis savo kasdienę rutiną, turėjo veiklų, kurios nedomina vien dėl išorinės sėkmės.

Kasdienybė be nuolatinio partnerio: daugiau laisvės, bet ir atsakomybės

Gyvenant vienam lengviau priimti greitus sprendimus: išvykti ilgesniam laikui, keisti miestą, vakarą paskirti sau be jokio derinimo. Jonas juokauja, kad jam nereikia niekam aiškinti, kodėl vėl užsuko į knygyną ir parsinešė dvi knygas, nors dar trijų nespėjo perskaityti.

Tačiau tokia laisvė turi ir kitą pusę: visos buitinės, finansinės ir emocinės atsakomybės gula ant vieno žmogaus pečių. Jonas sako, kad būtent tai dažnai nutylima kalbant apie „laisvą“ gyvenimą vienam. Jeigu susirgo, reikia pačiam nuspręsti, kada kreiptis pagalbos, pasirūpinti pirkinių pristatymu, o jei sutrinka pajamos, nėra kuo pasidalyti išlaidų našta.

Ryšiai, kurie neišnyksta ir gyvenant vienam

Sąmoningai pasirinkę gyventi vieni dažnai kuria artimus, bet ne romantiškus ryšius: su draugais, kolegomis, giminaičiais, bendraminčiais. Tokie ryšiai gali būti ne mažiau svarbūs nei partnerystė, nors jiems kasdieniame diskurse skiriama mažiau dėmesio.

Jonas su draugais turi tradiciją kartą per mėnesį susitikti ilgesniam pasivaikščiojimui ir pokalbiams. Jis sako, kad tokie susitikimai jam yra emocinis „inkaras“, o rūpestis vienas kitu nesumažėja vien todėl, kad gyvenama skirtinguose būstuose ar miestuose.

Visuomenės spaudimas: nerašyti scenarijai ir klausimai be atsakymo

Nors požiūris į skirtingus gyvenimo pasirinkimus po truputį platėja, viešose diskusijose dažnai vis dar dominuoja poros ir šeimos modelis. Jonas pastebi, kad daugelis kultūrinių renginių, kelionių pasiūlymų, net butų nuomos skelbimų tarsi savaime orientuoti į poras ar šeimas.

Jis pasakoja, kad kartą sulaukė nuomotojo klausimo, ar tikrai „saugiau“ nuomoti vienam žmogui, nes, pasak nuomotojo, „visi gi taip ar taip susiranda antrą pusę“. Tokios situacijos primena, kad gyvenimas vienam vis dar matomas labiau kaip tarpinė, o ne pilnavertė būklė.

Kaip pasirūpinti savimi, jei sąmoningai renkatės gyventi vieni

Tiems, kurie jaučia, kad tradicinis šeimos modelis jų nevilioja arba norėtų bent kuriam laikui išbandyti gyvenimą vieniems, specialistai dažnai rekomenduoja apgalvoti kelis praktinius dalykus. Pirmiausia, finansinį saugumą ir „oro pagalvę“ nenumatytiems atvejams, nes visos išlaidos teks tik pačiam.

Kitas svarbus aspektas yra emocinė savipriežiūra: skirti laiko savo pomėgiams, judėjimui, poilsiui, palaikyti reguliarius ryšius su artimais žmonėmis. Vien gyvenimas nereiškia būtinybės užsidaryti keturiose sienose, o socialiniai santykiai nebūtinai turi būti susieti su poros modeliu.

Ar šis pasirinkimas galutinis: vietos abejonei ir pokyčiams

Jonas nesako, kad niekada nesukurs poros ar nesvarstys ilgesnės partnerystės. Tačiau jis nori sau leisti gyventi dabar taip, kaip jaučiasi autentiškiausiai, o ne dėl to, kad „taip visi daro“. Jis pripažįsta, kad kartais šį sprendimą lydi abejonės, bet kartu tai yra galimybė nuolat peržiūrėti savo ribas ir poreikius.

Sąmoninga vienatvė nėra priesaika visam gyvenimui. Tai labiau atvira laikysena: leisti sau būti ten, kur šiuo metu iš tiesų esi, ir nespausti savęs dirbtinai tilpti į scenarijų, kuris labiau atspindi kitų, o ne tavo paties svajones.

Vis daugiau kelių, kuriais galima eiti

Tokios istorijos kaip Jono atskleidžia, kad šiuolaikinėje Lietuvoje atsiranda vis daugiau skirtingų gyvenimo modelių. Vieni renkasi ankstyvą šeimą ir džiaugiasi pilnais namais, kiti pirmiausia nori išbandyti save profesinėje srityje, dar kiti sąmoningai kuria gyvenimą vieni ir daug investuoja į draugystes, vidinį stabilumą bei savarankiškumą.

Ši įvairovė kelia klausimų, bet kartu suteikia erdvės kvėpuoti tiems, kurie nesutampa su įprastais lūkesčiais. Sąmoningai pasirinkę vienatvę žmonės nėra nei labiau, nei mažiau „teisingi“ už kitus. Jie tiesiog renkasi kelią, kuriame svarbiausia yra atviras santykis su pačiu savimi ir pagarba kitų pasirinkimams.