Niujorkas, ypač Manhatano rajonas, jau seniai garsėja kaip automobilių vairuotojų košmaras. Čia kiekvienas kvadratinis metras asfalto – aukso vertės, o stovėjimo vieta – beveik mitinė privilegija. Pagal oficialius miesto duomenis, piko valandomis iki 30 proc. automobilių miesto centre tiesiog ieško, kur prisiparkuoti. Tuo metu jų vairuotojai suka ratus aplink kvartalus, didina kamščius ir oro taršą, o viešasis transportas ar dalijimosi automobiliais sistemos ne visada tenkina poreikius.
Ilgainiui šis chaosas virto nebe juokais. Pavargę nuo baudų, stresų ir begalinių rato apsisukimų, Manhatano gyventojai vis garsiau reikalauja sprendimų. Bet kiekviena idėja – ar tai būtų požeminės aikštelės, ar automobiliams uždaros zonos – stringa biurokratijos ir milžiniškų kaštų labirintuose.
Ir tada, regis, iš juokų gimė utopija. Arba, kai kas sako, košmaras.
Centrinis parkas – vietoj medžių betonas ir metalas?
Socialiniuose tinkluose kilo audra po to, kai vartotojas @0xgaut „X“ (anksčiau „Twitter“) platformoje paskelbė provokuojančią idėją: paversti visą Centrinį parką – 843 akrų žalumos oazę – į didžiausią pasaulyje daugiaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę. Vizualizacijoje, kuri tapo virusine, vienas garsiausių Niujorko simbolių – žalioji miesto širdis – virsta betono labirintu, talpinančiu dešimtis tūkstančių automobilių.
Taip pat skaitykite
Autorius ironiškai rašė, kad tai būtų „paprastas sprendimas problemai, apie kurią niekas nenori kalbėti“. Jo žodžiais tariant, net pavadinimo keisti nereikėtų – juk „Central Park“ skambėtų taip pat, tik reikėtų pridėti šiek tiek asfalto.
Nors pradinė idėja buvo akivaizdi satyra, įrašas išprovokavo dešimtis tūkstančių reakcijų – nuo linksmų memų iki pasipiktinusių aplinkosaugos aktyvistų. Diskusija išaugo į klausimą: ką Niujorkas vertina labiau – patogumą ar gamtą?
Betono utopija: svajonė ar ekologinė katastrofa?
Tiems, kurie pavargo nuo spūsčių, ši mintis skamba viliojančiai. Šalininkai sako, kad toks „superparkingas“ išspręstų daugelį problemų vienu mostu – gatvės būtų atlaisvintos, o prieiga prie miesto centro taptų patogesnė. Kai kurie netgi siūlo futuristinę versiją: kelių aukštų požeminis ir antžeminis kompleksas su automatinėmis stovėjimo sistemomis ir elektromobilių įkrovimo stotelėmis, talpinantis iki 100 000 automobilių.
Tokio masto objektas, anot idėjos šalininkų, netgi galėtų tapti turistų traukos vieta, pritraukiančia automobilių entuziastus iš viso pasaulio. Niujorkas juk mėgsta rekordus – kodėl gi neturint didžiausios pasaulyje stovėjimo aikštelės?
Tačiau oponentai mato kitą pusę – katastrofą. Ir ne tik ekologinę. Tai reikštų viso miesto plaučių praradimą. Centrinis parkas – ne tik žalia erdvė, tai emocinė, kultūrinė ir psichologinė Niujorko šerdis. Kasdien čia ateina šimtai tūkstančių žmonių – bėgioti, groti, ilsėtis, pabėgti nuo triukšmo. Paversti parką betonu būtų tas pats, kaip iš žmogaus atimti orą.
Vienas komentatorius šią idėją apibūdino taip: „Tai būtų Hiustonas su geresniu oru“ – miestas, kuriame automobiliai vėl laimi prieš žmones.
Kur baigiasi pokštas ir prasideda realybė?
Nors daugeliui šis pasiūlymas atrodo absurdiškas, jis palietė jautrią Niujorko žaizdą. Miestas jau dešimtmečius ieško pusiausvyros tarp infrastruktūros plėtros ir gamtos apsaugos. Kiekvienas kvadratinis žemės plotas čia vertas milijonų, tačiau žaliosios erdvės – neįkainojamos.
@0xgaut satyra tapo priminimu, kad diskusijos apie miestų ateitį per dažnai sukasi aplink automobilius, o ne žmones. Galbūt metas paklausti: ar tikrai mums reikia daugiau stovėjimo vietų, o gal – daugiau erdvės kvėpuoti?
Kai kurie urbanistai sako, jog problemos sprendimas slypi visai ne betone. Dviračių takai, elektriniai paspirtukai, patikimesnis metro, automobilių dalijimosi platformos – tai kryptis, kurią renkasi pažangiausi miestai. Mažiau automobilių reiškia mažiau kamščių, mažiau taršos ir daugiau laisvės žmonėms.
Rojaus kaina
Ši diskusija atgaivino seną dainos eilutę, kuri, regis, šiandien skamba pranašiškai: „They paved paradise and put up a parking lot“ – „Jie išasfaltavo rojų ir pastatė stovėjimo aikštelę.“
Centrinis parkas – ne tiesiog žolės plotas. Tai simbolis, kad net didžiausiame pasaulio mieste galima rasti vietos medžiui, tylai ir žmogui. Todėl kiekviena tokia satyra, net jei ji ir juokina, verčia susimąstyti: ar mūsų miestai juda teisinga kryptimi?
Galbūt vietoj to, kad išasfaltuotume rojų, verta išmokti gyventi taip, kad nereikėtų jo aukoti.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
