Daugelis žmonių, patyrusių klinikinę mirtį ar buvusių arti jos, pasakoja apie regėtą šviesą tunelio gale, kūno palikimo pojūtį ar kitus neįprastus išgyvenimus. Nors tokie pasakojimai skamba mistiškai, mokslininkai pateikia vis labiau pagrįstą paaiškinimą, kodėl šie reiškiniai gali būti susiję ne su antgamtinėmis jėgomis, o su sudėtingais procesais, vykstančiais žmogaus kūne ir smegenyse. Nauji tyrimai rodo, kad šviesa tunelio gale gali būti susijusi su staigiu smegenų aktyvumo šuoliu prieš pat mirtį.
Šviesa tunelio gale gali būti susijusi su staigiais pokyčiais kūne
Kai žmogus atsiduria ties mirties riba, jo organizme vyksta itin greiti pokyčiai. Lėtėja širdies ritmas, mažėja deguonies tiekimas audiniams, ima kristi kūno temperatūra. Tačiau pokyčiai paveikia ne tik fizinius organus – labai reikšmingai keičiasi ir smegenų veikla. Tai gali lemti neįprastus pojūčius, regėjimus ar net sąmonės pakitimus, kuriuos žmonės vėliau priskiria „kitam pasauliui“.
Šviesa tunelio gale paaiškinama smegenų aktyvumo šuoliu
Mičigano universiteto mokslininkų atliktas tyrimas atskleidė įspūdingą faktą: prieš pat mirtį kai kurių pacientų smegenų aktyvumas ne sumažėja, o smarkiai išauga. Tyrime, kuriame dalyvavo keturi pacientai, atjungti nuo gyvybės palaikymo aparatų, dviejų smegenyse buvo pastebėtas staigus aktyvumo šuolis. Dar įdomiau tai, kad aktyvumas buvo panašus į tą, kuris stebimas mąstant ar intensyviai susikaupus. Vienam pacientui tam tikrų smegenų bangų dažnis pakilo net tris šimtus kartų.

Tai gali būti „paslėptos sąmonės“ požymis
Tyrimo autorė, profesorė Jimo Borjigin, mano, kad tokie pokyčiai gali atskleisti „paslėptos sąmonės“ egzistavimą. Ši sąmonė gali trumpam „įsijungti“ prieš kūnui nustoje veikti. Tokiu metu žmogus gali patirti ryškius prisiminimus, girdėti garsus, jausti tarsi paliktų kūną ar skrietų tuneliu. Tokie išgyvenimai puikiai atitinka žmonių pasakojimus apie šviesa tunelio gale.
Gali būti susijusi ir su serotonino šuoliu
Anksčiau atliktame tyrime su laboratorinėmis žiurkėmis nustatyta, kad prieš mirtį jų smegenyse staiga padidėja serotonino – medžiagos, kuri per dideliais kiekiais gali sukelti haliucinacijas. Nors sunku tiksliai pasakyti, ar gyvūnai patiria panašius regėjimus kaip žmonės, tokie rezultatai leidžia manyti, kad cheminiai procesai smegenyse gali sukelti intensyvius pojūčius, kuriuos žmonės vėliau apibūdina kaip „mistinius“.