Skrydis daugeliui vis dar asocijuojasi su paradoksu. Viena vertus, lėktuvų salonai reklamuojami kaip modernios, slėgiu reguliuojamos erdvės su pažangiais HEPA filtrais ir „švariu oru“. Kita vertus, oro uostai jau seniai laikomi vienais taršiausių transporto mazgų miestuose. Naujas Prancūzijos mokslininkų tyrimas parodė, kad abi šios nuomonės yra teisingos, tačiau… skirtingu metu. Ir būtent šis niuansas iki šiol liko beveik nepastebėtas tiek keleivių, tiek reguliuotojų.
Ką iš tikrųjų kvėpuoja keleiviai lėktuve
Prancūzijos mokslininkų komanda, tarp jų ir Paryžiaus „Université Paris Cité“ tyrėjai, nusprendė patikrinti, kuo iš tikrųjų kvėpuoja keleiviai realių skrydžių metu. Ne laboratorijose, ne simuliatoriuose, o reguliariuose reisuose iš Paryžiaus Šarlio de Golio oro uosto į kitus Europos miestus.
Tam buvo sukonstruota nešiojama matavimo įranga, fiksuojanti itin smulkių dalelių – vadinamųjų ultrafinių dalelių – koncentraciją. Įranga buvo padėta lėktuvo salone, tuščioje vietoje priekyje arba virtuvėlės zonoje. Tyrimas atskleidė aiškų ir netikėtą vaizdą: didžiausia tarša keleivius pasiekia ne danguje, o tada, kai lėktuvas dar net nepakilęs.
Švariausias oras – virš debesų
Geros naujienos yra tos, kad pasiekus kruizinį aukštį situacija kardinaliai pasikeičia. Lėktuvui skrendant aukštai virš žemės, ultrafinių dalelių koncentracija salone buvo labai maža. Ventiliacijos sistemos ir filtrai veikė efektyviai, o oro kokybė buvo panaši ar net geresnė nei daugelyje Europos miestų.
Taip pat skaitykite
Tačiau prieš pakilimą vaizdas visiškai kitoks. Didžiausios ultrafinių dalelių koncentracijos užfiksuotos įlaipinimo ir riedėjimo pakilimo taku metu. „The Guardian“ cituojami duomenys rodo, kad vidutiniai rodikliai buvo daugiau nei dvigubai didesni nei Pasaulio sveikatos organizacijos apibrėžtas aukštas taršos lygis.
Po pakilimo užterštas oras palaipsniui pasišalindavo iš salono, tačiau nusileidimo metu problema kartodavosi. Mokslininkai tai sieja su intensyvia tarša šalia nusileidimo trajektorijų ir vėjais, kurie į saloną atneša oro uosto infrastruktūros išmetamus teršalus. Panaši tendencija fiksuota ir matuojant suodžius – jų daugiausia būdavo būtent oro uoste, o ne skrydžio metu.
Kodėl ultrafininės dalelės kelia ypatingą pavojų
Ultrafininės dalelės skiriasi nuo labiau žinomų PM2.5 ne tik dydžiu, bet ir poveikiu organizmui. Jos yra tokios mažos, kad dažnai nefiksuojamos standartinėse oro kokybės stebėjimo sistemose ir iki šiol neturi aiškių teisinių normų. Tačiau būtent šis mikroskopinis dydis leidžia joms prasiskverbti giliai į plaučius, patekti į kraujotaką ir sukelti uždegiminius procesus įvairiuose organuose.
Dar 2021 m. Pasaulio sveikatos organizacija kartu su Nyderlandų sveikatos taryba atkreipė dėmesį į augantį mokslinių tyrimų skaičių, siejantį ultrafinių dalelių poveikį su plaučių uždegimu, širdies veiklos sutrikimais, hipertenzija ir net vaisiaus vystymosi rizikomis. Tiesa, PSO pripažino, kad skirtingos tyrimų metodikos kol kas neleidžia nustatyti formalių ribinių verčių.
Oro uostai – nematomas taršos šaltinis miestams
Didžiausią nerimą mokslininkams kelia ne pavieniai skrydžiai, o oro uostų poveikis aplinkai. Tyrimai parodė, kad ultrafininės dalelės, išmetamos Šarlio de Golio oro uoste, buvo aptiktos ne tik kilimo ir tūpimo takuose, bet ir aplinkiniuose gyvenamuosiuose rajonuose.
Maždaug vieno kilometro atstumu nuo oro uosto dalelių koncentracija buvo panaši į tą, kuri fiksuojama šalia intensyvaus Paryžiaus žiedinio kelio. Londone situacija panaši – Gatviko oro uosto teritorijoje, maždaug 500 metrų nuo tvoros, tarša buvo didesnė nei judriausiose miesto centro gatvėse. Dar platesnį poveikį darė Hitrou oro uostas – ultrafininės dalelės buvo aptinkamos vakarinėje ir net centrinėje Londono dalyje, paveikdamos milijonus gyventojų, kurie su aviacija neturi nieko bendra, išskyrus gyvenimą pavėjui.
Tarša augs kartu su keleivių skaičiumi
Prognozuojama, kad 2025 metais pasaulinis oro transporto keleivių skaičius pirmą kartą viršys 5 milijardus. Tuo pat metu aviacija išlieka sektorius, kuriame vietinių emisijų kontrolė yra gerokai silpnesnė nei kelių transporte ar pramonėje. Lėktuvai, antžeminės aptarnavimo transporto priemonės, generatoriai ir intensyvus eismas peronuose sukuria itin taršią aplinką, dažnai visai šalia tankiai apgyvendintų teritorijų.
Atskira, bet itin jautri tema – oro uostų darbuotojai. „The Guardian“ cituojama tyrimų apžvalga rodo, kad trūksta duomenų apie daugiau nei 2 milijonų civilinių ir karinių oro uostų darbuotojų sveikatą. Šie žmonės teršalus įkvepia ne kelias minutes, o valandų valandas, metų metus.
Kodėl tarša vis dar lieka „nematoma“
Ultrafines daleles sunku reguliuoti dėl paprastos priežasties – jas sunku išmatuoti ir dar sunkiau greitai susieti su konkrečiais sveikatos sutrikimais. Dabartiniai oro kokybės standartai daugiausia orientuoti į PM2.5 ir PM10 masę, o ne dalelių skaičių ar dydį. Tačiau ultrafinių dalelių atveju būtent skaičius ir gebėjimas prasiskverbti į organizmą yra svarbiausi, o ne bendra masė.
Dėl to susidaro paradoksali situacija: oro uostas gali atitikti formalius oro kokybės reikalavimus, bet tuo pačiu kurti sveikatai pavojingą aplinką, kurios statistika neatspindi.
Ką tai reiškia keleiviams ir miestams
Vienkartinio skrydžio rizika individualiam keleiviui išlieka nedidelė. Problema atsiranda tuomet, kai skraidoma dažnai, dirbama oro uoste arba gyvenama šalia jo. Trumpi, bet intensyvūs taršos epizodai pradeda kauptis.
Miestams ir reguliuotojams tai aiški žinutė: jei oro kokybės politika turi realiai saugoti sveikatą, oro uostai ir ultrafininės dalelės nebegali likti nuošalyje. Be sisteminių matavimų ir aiškių standartų ši grėsmė ir toliau liks nematoma.
Aviacijos paradoksas šiandien akivaizdus – švariausiu oru keleiviai kvėpuoja aukštai virš debesų, o labiausiai užterštą orą įkvepia dar nė nepalikę pakilimo tako.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
