Tikėjimas dažnai suvokiamas kaip asmeninis, vidinis žmogaus pasirinkimas. Tačiau vis daugiau mokslinių tyrimų ir gydytojų pastebėjimų rodo, kad tikėjimas gali turėti realų poveikį fizinei sveikatai. Kalbama ne tik apie emocinę ramybę ar viltį, bet ir apie imuninės sistemos veiklą, atsparumą ligoms bei greitesnį sveikimą. Ši tema tampa vis aktualesnė visuomenėje, kurioje stresas, nerimas ir lėtinės ligos tapo kasdienybe.
Tikėjimas kaip vidinės stiprybės šaltinis
Tikėjimas Dievu daugeliui žmonių suteikia aiškią prasmę ir kryptį. Kai žmogus tiki, kad nėra vienas su savo liga ar kančia, mažėja bejėgiškumo jausmas. Psichologijoje seniai žinoma, kad viltis ir prasmės jausmas tiesiogiai veikia nervų sistemą. Ramus protas reiškia mažesnį streso hormonų kiekį organizme.
Ilgalaikis stresas silpnina imuninę sistemą. Kai žmogus nuolat gyvena baimėje, organizmas pereina į nuolatinę „pavojaus būseną“. Tikėjimas, malda ir pasitikėjimas Aukštesniąja jėga padeda iš šios būsenos išeiti. Tai sudaro palankesnes sąlygas organizmui kovoti su infekcijomis ir uždegiminiais procesais.
Neurologų požiūris į tikėjimo poveikį sveikatai
Žinomas rumunų neurologas Konstantinas Dulcan teigia, kad žmogaus mintys ir įsitikinimai turi tiesioginę įtaką biologiniams procesams. Pasak jo, smegenys reaguoja į tikėjimą kaip į realų signalą. Kai žmogus tiki pasveikimu, aktyvuojami mechanizmai, palaikantys organizmo pusiausvyrą.
Taip pat skaitykite
Dulcanas pabrėžia, kad tikėjimas Dievu veikia ne kaip stebuklinga piliulė, o kaip galingas vidinis resursas. Jis padeda žmogui išlikti kantriam, laikytis gydymo, neprarasti motyvacijos. Tokia būsena dažnai tampa lemiamu veiksniu ilgalaikėje kovoje su ligomis.
Malda ir jos poveikis nervų sistemai
Malda daugeliui žmonių veikia panašiai kaip meditacija. Lėtas kvėpavimas, susikaupimas ir pasikartojantys žodžiai ramina nervų sistemą. Tyrimai rodo, kad tokios praktikos mažina kraujospūdį, stabilizuoja širdies ritmą ir mažina uždegiminius rodiklius organizme.
Svarbu tai, kad malda nėra pasyvus laukimas. Ji dažnai keičia žmogaus požiūrį į ligą. Vietoje panikos atsiranda pasitikėjimas. Vietoje chaoso – vidinė tvarka. Tokia būsena leidžia organizmui efektyviau naudoti savo vidinius gijimo mechanizmus.
Šventasis Raštas ir tikėjimo pavyzdžiai
Šventajame Rašte gausu pasakojimų apie žmones, kurie buvo išgydyti dėl tvirto tikėjimo. Šie pasakojimai šimtmečius stiprino žmonių viltį ir pasitikėjimą Dievu. Net ir šiandien daugelis tikinčiųjų šiuos pavyzdžius suvokia ne tik kaip religinius simbolius, bet ir kaip psichologinės stiprybės šaltinį.
Tikėjimas leidžia žmogui neapsiriboti vien diagnoze. Jis mato save kaip visumą – kūną, protą ir sielą. Toks požiūris dažnai padeda lengviau priimti gydymo procesą ir sumažina vidinį pasipriešinimą.
Klinikinė patirtis ir nepaaiškinami išgyvenimai
Vienas dažnai minimas pavyzdys – amerikiečių neurochirurgas Ebenas Aleksandras. Jis savaitę praleido komoje dėl sunkaus bakterinio meningoencefalito. Medikai prognozavo itin prastą baigtį. Tačiau jis pasveiko.
Vėliau Aleksandras pasakojo, kad komos metu jautė žmonių buvimą ir stiprią teigiamą energiją. Vėliau paaiškėjo, kad tuo metu daugybė žmonių meldėsi už jo pasveikimą. Nors tokios patirtys nėra moksliškai iki galo paaiškintos, jos kelia svarbius klausimus apie sąmonės, tikėjimo ir gijimo ryšį.
Kodėl dėkingumas yra svarbus sveikatai
Dėkingumas – dar viena tikėjimo išraiška, turinti poveikį sveikatai. Psichologiniai tyrimai rodo, kad dėkingi žmonės rečiau patiria depresiją, geriau miega ir turi stipresnę imuninę sistemą. Dėkingumas padeda nukreipti dėmesį nuo ligos prie gyvenimo vertės.
Deja, daugelis žmonių prisimena tikėjimą tik sunkiausiu metu. Pasveikę jie dažnai grįžta prie ankstesnio gyvenimo ritmo. Tačiau nuolatinė dvasinė praktika gali veikti kaip ilgalaikė prevencija, o ne tik kaip pagalba krizės metu.
Tikėjimas ir medicina – ne priešai
Svarbu pabrėžti, kad tikėjimas nepakeičia medicinos. Jis ją papildo. Gydytojai vis dažniau kalba apie biopsichosocialinį modelį, kuriame žmogus vertinamas kompleksiškai. Tikėjimas šioje sistemoje užima svarbią vietą.
Kai žmogus tiki, jis aktyviau dalyvauja savo sveikimo procese. Jis laikosi gydymo plano, rūpinasi savimi ir rečiau pasiduoda beviltiškumui. Tai – realūs veiksniai, galintys nulemti gydymo sėkmę.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva
