Saturno didžiausias palydovas Titanas ilgą laiką buvo laikomas pasauliu su didžiuliu požeminiu vandenynu. Naujas „Cassini“ zondo duomenų pervertinimas leidžia manyti, kad viskas gali būti kitaip.
Pasirodo, Titanas gali neturėti vientiso skysto vandens sluoksnio po pluta. „Cassini“ prie Titano praskriejo daugybę kartų nuo 2004 metų, o iki 2008 metų susidarė tvirtas vaizdas apie skystą vandenyną giliai po paviršiumi.
Tuomet geologiniai požymiai ir matavimai rodė, kad pluta turėtų slėpti šiltesnį ir skystesnį pasaulį. Titanas atrodė kaip viena labiausiai viliojančių vietų ieškant sąlygų gyvybei.
Vis dėlto naujausia analizė siūlo keistesnį, bet įdomesnį scenarijų, kuriame vyrauja ledas ir šlapdriba. Viduje galėtų būti ne globalus vandenynas, o tankus ledo ir vandens mišinys su atskiromis šilto vandens kišenėmis. Tokia idėja perrašo Titano geologinę istoriją, nors remiasi tais pačiais anksčiau surinktais duomenimis.
Taip pat skaitykite
Kaip buvo sprendžiama apie vandenyną?
Ankstesnė išvada apie vandenyną daugiausia kilo iš potvynių sukeliamo lankstymosi matavimų. Titanui skriejant aplink Saturną, milžiniška planeta jį tempia ir suspaudžia, todėl keičiasi forma ir gravitacinis laukas. „Cassini“ praskriejimų metu fiksavo šiuos pokyčius net nepaliesdamas paviršiaus.
Gravitacijos svyravimai keitė erdvėlaivio greitį, o mokslininkai tai vertino pagal radijo signalų Doplerio poslinkį tarp „Cassini“ ir Žemės. Tuomet atrodė, kad lankstymasis per stiprus, jog jį paaiškintų vien kietas ledinis vidus.
Buvo manoma, kad iš potvynių kylanti šiluma turi palaikyti skystą vandenyną, o šis vandenynas savo ruožtu leistų dar didesnį deformavimąsi.
Nauja idėja apie šlapdribą
Naujoji studija, paskelbta 2025 metų gruodžio 17 dieną, pateikia kitą lankstumo paaiškinimą. Vietoj gryno vandens siūlomas šlapdribos sluoksnis, kuriame ledas ir vanduo susimaišę į klampų mišinį.
Toks vidus vis dar galėtų leisti Titanui deformuotis, bet kartu išsklaidytų daugiau energijos. Tyrėjai tikėjosi, kad šiuo atveju gravitaciniame signale matytųsi didesnis energijos slopinimas.
Būtent tai ir aptikta, kai laboratorijos komanda pritaikė naują triukšmo mažinimo metodą „Cassini“ Doplerio duomenims. Šlapdriba leistų lankstytis, bet kartu šalintų dalį šilumos, todėl sistema nepereitų į visiškai skystą vandenyną.
Ką tai reiškia gyvybės paieškoms?
Ši žinia nebūtinai uždaro duris svarstymams apie organinės gyvybės galimybes Titane. Jei vietoj globalios jūros egzistuoja šilto vandens kišenės, jos vis tiek gali būti chemiškai aktyvios.
Svarbiausia, kad jos galėtų pernešti medžiagas iš uolėto branduolio į viršutinius sluoksnius. Pagal šį scenarijų šiltesnės vandens kišenės galėtų kilti ir leistis tarsi ciklu, maitindamos plutą mineralais.
Taip pat skaitykite
Minima, kad kai kuriose vietose skystis galėtų būti net apie 20 laipsnių Celsijaus. Tai reikštų, kad Titanas tampa ne paprastesnis, o kaip tik sudėtingesnis ir įdomesnis tyrinėti.
Kodėl Titanas išliks dėmesio centre?
Titanas jau dabar išsiskiria tankia atmosfera ir dideliais skysto metano ežerais paviršiuje. Tokie bruožai daro jį vienu keisčiausių kūnų Saulės sistemoje.
Net jei po pluta nėra vieno vandenyno, vidinė dinamika gali būti įvairi ir ne mažiau reikšminga. Artimiausiais metais Titanas greičiausiai sulauks dar daugiau dėmesio dėl planuojamos NASA misijos „Dragonfly“.
Numatoma, kad sraigtasparnio tipo aparatas turėtų būti paleistas į Titaną maždaug 2028 metais. Jei jis pasieks tikslą, nauji matavimai padės patikrinti, kiek šlapdribos ir kiek vandens iš tiesų slepiasi po ledu.
