Kai vakare negalite pasakyti, ką šiandien nuveikėte
Darbo diena baigėsi. Esate pavargę. Tikrai pavargę. Bet kai kas nors paklausia, ką šiandien nuveikėte, staiga neberandate žodžių. Lyg viskas būtų nutikę per rūką. Atsakėte į laiškus. Dalyvavote susitikime. Kažką rašėte. Bet rezultatas? Jis kažkur pasimetė tarp atidarytų langų ir nespėtų užbaigti minčių.
Šis jausmas, kai esate užsiėmę, bet neproduktyvūs, daugeliui tapo kasdienybe. Ne todėl, kad tingite. Ne todėl, kad nemokate dirbti. Tiesiog kažkas nuolat traukia jūsų dėmesį į šalis.
Tai nutinka beveik visiems, kurie dirba prie kompiuterio
Jūs ne vieni, kurie taip jaučiasi. Šiuolaikinė darbo aplinka tiesiog sukurta blaškymui. Pranešimai, skubūs laiškai, kolegos klausimai, atviro biuro triukšmas. Visa tai kaupiasi ir vagia tai, kas svarbiausia. Jūsų dėmesį.
Mokslininkai šį reiškinį vadina dėmesio likučiu. Kai pereinate nuo vienos užduoties prie kitos, dalis jūsų minčių lieka įstrigusios ties tuo, ką ką tik darėte. Net jei grįžtate prie svarbaus darbo, niekada nedirbate visu pajėgumu. Dalis jūsų vis dar galvoja apie tą neatsakytą laišką ar neužbaigtą pokalbį.
Taip pat skaitykite
Tai ne silpnybė. Tiesiog taip veikia žmogaus smegenys.
Kodėl tradiciniai darbų sąrašai nebepadeda
Problema slypi tame, kaip mes įpratę valdyti savo dieną. Rašome sąrašus. Tikimės, kad jie mus išgelbės. Bet sąrašas yra statiškas. Jis nerodo, kur sustojote. Nepadeda susikaupti. Tiesiog guli ir primena, kiek dar nepadaryta.
Tuo tarpu dėmesio valdymas veikia kitaip. Tai ne tai, ką turite padaryti, o kaip pereinate nuo vienos užduoties prie kitos. Kai jus pertraukia, prieš šokdami prie naujo darbo, užsirašykite vieną sakinį. Kur sustojote. Koks bus pirmas žingsnis, kai grįšite.
Toks mažas veiksmas leidžia smegenims atsipalaiduoti. Jos žino, kad nepamiršite. Ir gali visiškai persijungti į naują užduotį.
Dar vienas dalykas, kuris keičia viską. Ne galvoti apie kitą veiksmą, o galvoti apie pirmąjį veiksmą. Skirtumas subtilus, bet svarbus. Kitas veiksmas kartais vis dar atrodo per didelis. Pirmas veiksmas yra tiesiog atidaryti dokumentą. Tiesiog paspausti mygtuką. Tiesiog pradėti.
Kai pirmas žingsnis toks lengvas, atidėliojimas tiesiog išnyksta.
Kas nutinka, kai nuolat dirbate išsiblaškę
Ilgainiui šis nematomas nuovargis kaupiasi. Pradeda atrodyti, kad nieko nebespėjate. Kad esate prastesni už kitus. Kad kažkas su jumis negerai. Bet tai tik dėmesio likučių pasekmės.
Tyrimai rodo, kad po vieno pertraukimo gali prireikti iki dvidešimt penkių minučių, kol vėl visiškai susikaupsite. Jei per dieną būnate pertraukti dešimt kartų, suskaičiuokite patys.
Blogiausia, kad pradedame kaltinti save. Galvojame, kad reikia daugiau disciplinos, daugiau valios. Bet iš tikrųjų reikia tiesiog kitokio požiūrio į tai, kaip valdome savo dieną.
Galbūt atsakymas slypi ne tame, ką darote, o kaip pereinate
Yra toks momentas tarp užduočių. Kai viena baigta, kita dar neprasidėjusi. Dauguma tą akimirką praleidžia nesąmoningai. Patikrina telefoną. Atidaro socialinį tinklą. Pasimeta.
Bet būtent ta akimirka gali tapti jūsų ginklu. Jei ją panaudosite sąmoningai. Ne ilgam. Tiesiog kelioms sekundėms. Užsirašyti, kur sustojote. Pagalvoti, koks bus pirmasis žingsnis.
Dėmesio valdymas nėra apie tai, kad dirbtumėte daugiau. Tai apie tai, kad jūsų valandos būtų tikrai jūsų. Ne išbarstytos po dešimtis atidarytų langų. Ne prarastos tarp nuolatinio šokinėjimo. Tiesiog jūsų.
Galbūt šiandien vakare galėsite pasakyti, ką nuveikėte. Ir tai bus geras jausmas.
Nuotraukos asociatyvinės © Midjourney
