Kai naktį pabundate ir pirmiausia pagalvojate apie artimuosius
Kartais tai nutinka be jokios priežasties. Pabundate vidury nakties ir pirmoji mintis yra apie vaikus. Apie tėvus. Apie tuos, kurie jums svarbiausi. Lyg kažkas viduje norėtų juos apkabinti ir apsaugoti nuo visko, kas gali nutikti.
Šis jausmas neturi pavadinimo. Bet jį atpažįsta kiekvienas, kam šeima yra daugiau nei žodis.
Tokiomis akimirkomis daugelis tyliai ištaria kelis žodžius. Ne garsiai. Ne prieš kitus. Tiesiog sau. Tartum malda už šeimą būtų kažkas, ką nešiojamės giliai savyje ir ištraukiame tada, kai labiausiai reikia.
Tai daro daugiau žmonių, nei galėtumėte pagalvoti
Galbūt manote, kad tokie dalykai jau pasenę. Kad šiuolaikiniame pasaulyje niekas taip nebedaro. Bet tyrimai rodo visai ką kita.
Net ir tarp tų, kurie savęs nevadina tikinčiais, didelė dalis prisipažįsta, kad sunkiais momentais kreipiasi į kažką didesnio. Tyliai. Viduje. Kai niekas nemato ir negirdi.
Malda už šeimą yra vienas dažniausių būdų, kaip žmonės bando susitvarkyti su nerimu dėl artimųjų. Tai ne silpnybė. Tai žmogiškas poreikis jaustis, kad galime kažką padaryti, kai situacija nepriklauso nuo mūsų.
Senelės tai darė. Mamos tai daro. Ir tie, kurie niekada apie tai nekalba, irgi tai daro.
Kodėl tokie žodžiai suteikia ramybę
Kai ištariame žodžius, kurie mums svarbūs, smegenys reaguoja kitaip nei į paprastą mąstymą. Tai veikia panašiai kaip gilus kvėpavimas ar meditacija. Susitelkiame į vieną dalyką ir bent akimirkai nustojame sukti mintis ratu.
Malda už šeimą veikia ne todėl, kad kas nors stebuklingu būdu mus išgirsta. Ji veikia todėl, kad mes patys sau leidžiame sustoti. Įvardinti tai, kas svarbu. Pripažinti, kad mylime ir bijome prarasti.
Žodžiai apie apsaugą, ramybę ir pasitikėjimą nėra magiška formulė. Jie yra būdas sau pasakyti, kad darote viską, ką galite. Kad jūsų meilė yra tikra. Kad rūpinatės.
Ir kartais to užtenka, kad užmigtumėte ramiau.
Kai slopinate šį poreikį, nerimas vis tiek lieka
Daugelis gėdijasi tokių jausmų. Galvoja, kad tai nelogiška. Kad suaugę žmonės neturėtų tikėti tokiais dalykais. Todėl nutyli. Nuslopina. Bando ignoruoti.
Taip pat skaitykite
Bet nerimas dėl šeimos niekur nedingsta vien todėl, kad bandome jo nepaisyti. Jis kaupiasi. Virsta nemiga. Virsta nuolatiniu jausmu, kad kažkas negerai, nors negalite pasakyti, kas.
Tie, kurie leidžia sau bent kartais ištarti kelis žodžius, dažnai jaučiasi lengviau. Ne todėl, kad tai pakeičia išorinį pasaulį. O todėl, kad leidžia sau būti žmogumi, kuriam rūpi.
Galbūt tie keli žodžiai yra daugiau, nei manėte
Nėra teisingo ar neteisingo būdo tai daryti. Nėra specialių žodžių, kuriuos būtina ištarti. Svarbu tik tai, ką jaučiate tuo momentu.
Gal tai bus sena malda, kurią girdėjote iš močiutės. Gal tiesiog tylus prašymas nežinia kam. Gal tik vienas sakinys, kuriame telpa viskas.
Malda už šeimą yra ne apie religiją ar tikėjimą tradicine prasme. Ji yra apie meilę, kuri ieško išraiškos. Apie norą apsaugoti tuos, kurių negalime nuolat saugoti fiziškai. Apie žmogiškumą, kuris niekada neišeina iš mados.
Galbūt šįvakar, prieš užmigdami, tyliai ištarsite kelis žodžius. Ir niekas apie tai nežinos. Bet jūs žinosite, kad padarėte tai, kas jums svarbu.
Nuotraukos asociatyvinės © Midjourney
