Kvapai gali akimirksniu sukelti prisiminimus, nerimą ar stiprų pasibjaurėjimą. Jie veikia tiesiogiai – apeidami logiką ir racionalų mąstymą. Kvapas gali pakeisti nuotaiką, elgesį ir net realybės suvokimą.
Todėl klausimas, koks kvapas yra blogiausias pasaulyje, domina ir mokslininkus. Pasak jų, pats bjauriausias kvapas pirmiausia yra pavojaus signalas, įrašytas mūsų biologijoje ir sustiprintas kultūros bei asmeninės patirties.
Subjektyvus ar universalus bjaurumas?
Gamtoje netrūksta kvapų, kuriuos žmogus instinktyviai suvokia kaip grėsmingus ar atstumiančius. Vienas garsiausių pavyzdžių – gigantiškasis amorfofalas (corpse flower), skleidžianti irimo, mirusio kūno kvapą. Ne mažiau iškalbingai vadinama ir dvokianti lelija, kurios kvapas panašus dėl tos pačios priežasties.
Yra ir „valgomi“ pavyzdžiai. Durianas, Pietryčių Azijoje augantis vaisius, toks dvokiantis, kad daugelyje viešbučių ir viešojo transporto jį draudžiama įsinešti.
Gyvūnų pasaulyje kvapas dažnai tampa ginklu. Skunsas – klasikinis pavyzdys: jo išskiriamas kvapas apibūdinamas kaip supuvusių svogūnų ir degančios gumos mišinys. Tačiau net ir jis nusileidžia kitiems. Mažosios skruzdėdos gali skleisti kvapą, kuris yra net septynis kartus stipresnis nei skunso, o dryžuotasis šeškas turi tokį galingą kvapą, kad jis gali laikinai dezorientuoti ar net apakinti priešą. Visi šie kvapai atrodo siaubingi. Bet ar įmanoma objektyviai nuspręsti, kuris – pats blogiausias?
Kvapai yra labai subjektyvūs. Kognityvinė psichologė Pam Dalton iš Monello cheminių pojūčių centro yra sakiusi: „Žmonės, gyvenantys šalia arklių, dažnai laiko mėšlo kvapą maloniu. Kai kuriems net patinka skunso kvapas.“
Tai, kas vienam atrodo šlykštu, kitam gali būti neutralu ar net įprasta. Dalton pastebėjo, kad daugumai žmonių durianas yra „beveik neįmanomas nustumti nuo nosies iki burnos“, tačiau Pietryčių Azijoje jis laikomas delikatesu.
Kvapai gali būti ir psichologiškai traumuojantys.
„Kai kuriems karo veteranams pelėsio kvapas – pavyzdžiui, nuo palapinių audinio – gali sukelti staigią baimės reakciją“, – pastebėjo neuropsichiatras José Pardo.
Vis dėlto egzistuoja ir universalios tendencijos. Beveik visada neigiamai reaguojame į kvapus, kurie signalizuoja apie pavojų sveikatai. Dažniausiai tai sieros junginiai, susiję su puvimu ir irimu.
Tas pats galioja ir išmatoms – tiek žmogaus, tiek gyvūnų. Jose gausu bakterijų, virusų ir parazitų, todėl jos beveik visur sukelia stiprų pasibjaurėjimą.
Mokslinis verdiktas: koks kvapas laikomas blogiausiu pasaulyje
Mokslas žengė dar toliau ir pabandė „bjaurumą“ išmatuoti objektyviai. Tyrimai parodė, kad kvapo suvokimas glaudžiai susijęs su molekuline mase ir elektronų tankiu.
Neurobiologas Rehanas Khanas iš Kalifornijos universiteto Berklyje paaiškino:
„Geriausias molekulės kvapo malonumo rodiklis yra jos struktūra. Kai nosis sprendžia, ar kvapas malonus, ji iš esmės nuskaito svarbiausią informaciją apie molekulę.“
Sunkesnės, kompaktiškos molekulės dažniau kvepia atstumiančiai, o lengvesnės – maloniau.
Atsižvelgiant į visus šiuos kriterijus, blogiausiu kvapu pasaulyje laikomas tioacetonas.
„Jis priverčia praeivius susiimti už pilvo, bėgti panikoje ir net įtarti piktųjų antgamtinių jėgų įsikišimą. Jis dvokia taip, kad tai labiau primena pragarą nei chemiją“, – aiškino pramonės chemikas Derekas Lowe’as.
Kai tioacetonas pirmą kartą buvo distiliuotas Vokietijos Freibergėje 1889 metais, kvapas buvo toks stiprus, kad sukėlė masines alpimo, vėmimo reakcijas ir paniką – žmonės buvo evakuoti pusės kilometro spinduliu nuo laboratorijos.
Šaltinis: iflscience.com
Nuotraukos: Canva
