Kiekvienų metų sausio 1-ąją pasaulis tarsi trumpam sustoja. Sporto salės prisipildo, bankų programėlėse atsiranda nauji taupymo planai, o galvoje – tylus pažadas „šiemet bus kitaip“. Atrodo, kad Naujųjų metų rezoliucijos yra šiuolaikinės visuomenės išmislas, gimęs kartu su kalendoriais, saviugdos knygomis ir socialinių tinklų iššūkiais. Tačiau ši tradicija – kur kas senesnė nei pats sausio 1-osios kalendorius. Žmonės sau žadėjo keistis dar tada, kai pasaulį valdė dievai, karaliai ir pranašai, o ateities sėkmė buvo siejama ne su valios jėga, o su dieviška malone.
Naujųjų metų pažadų ištakos: nuo dievų iki karalių
Dar prieš beveik 4000 metų senovės Babilone Naujieji metai buvo laikomi ypatingu lūžio tašku. Metų pradžia buvo švenčiama dideliais religiniais festivaliais, kurie dažniausiai sutapdavo su pavasario lygiadieniu. Tai buvo ne tik naujo ciklo pradžia, bet ir metas, kai žmonės dėkojo dievams už derlių bei prašė palankumo ateinantiems metams. Nors šios apeigos nebuvo panašios į šiuolaikinius pažadus sau, jose slypėjo esminė idėja – pradėti iš naujo.
Pažadai dievams Babilone buvo rimtas reikalas. Buvo tikima, kad jų laikymasis užtikrins sėkmę, o sulaužyti įsipareigojimai gali užtraukti dievų rūstybę. Vėliau, pirmajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, atsirado ir asmeniškesnė rezoliucijų forma. Babilono karalius viešai pažadėjo tapti geresniu valdovu, pripažindamas savo klaidas. Šis vadinamasis „neigiamas išpažinimas“ buvo ne tik moralinis gestas, bet ir politinis pareiškimas, parodantis atsakomybę prieš dievus ir žmones. Nors istorikai iki šiol diskutuoja, ar tai buvo tikras įvykis, ar vėlesnių laikų interpretacija, pats pasakojimas tapo svarbiu rezoliucijų tradicijos pamatu.
Sausio 1-oji ir romėnų įtvirtinta pradžia
Jei babiloniečiai padėjo idėjinį pagrindą, romėnai suteikė rezoliucijoms konkretų laiką. Būtent Romos imperijoje sausio 1-oji buvo įtvirtinta kaip oficiali Naujųjų metų pradžia. Romėnai Naujuosius metus pasitikdavo ne tik šventėmis, bet ir labai praktiškais veiksmais. Jie tvarkydavo namus, grąžindavo skolas, papildydavo atsargas ir stengdavosi „apsivalyti“ ne tik fiziškai, bet ir simboliškai.
Taip pat skaitykite
Šis laikotarpis buvo suvokiamas kaip galimybė pradėti metus teisingai, be skolų ir neišspręstų reikalų. Tai jau labai primena šiuolaikinį požiūrį: atsikratyti seno, susidėlioti planus ir tikėtis, kad nauji metai bus sėkmingesni. Nors romėnų pažadai dažnai buvo skirti dievams, o ne sau patiems, pats ritualas tapo artimesnis šiandieniniam supratimui apie asmeninį atsinaujinimą.
Rezoliucijos kaip moralinis veidrodis Amerikoje
Vėliau ši tradicija persikėlė į Naująjį pasaulį. Kolonijinėje Amerikoje Naujųjų metų pradžia įgijo gilesnį moralinį atspalvį. Puritonai, vengę triukšmingų švenčių, šį laiką skyrė savianalizei. Metų sandūra tapo proga apmąstyti praeitį, įvertinti nuodėmes ir pažadėti tapti geresniu žmogumi.
Bažnyčiose buvo rengiami vadinamieji „šabo pamokslai“, dažnai skirti pirmąjį metų sekmadienį. Juose buvo primenama, kad laikas yra trapus, o žmogaus pareiga – gyventi prasmingai. Asmeniniuose dienoraščiuose žmonės rašė pažadus vengti ydų, atsisakyti alkoholio ar elgtis dorovingiau. Šiame kontekste rezoliucijos tapo labai asmeniškos.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – teologas Jonathanas Edwardsas, kuris per kelerius metus susirašė net 70 rezoliucijų. Tarp jų buvo pažadas neapkalbinėti kitų ir kalbėti tik tada, kai tam yra svarbi priežastis. Tai skamba stebėtinai pažįstamai ir šiandien, kai žmonės žada mažiau kritikuoti, daugiau klausytis ar būti sąmoningesni.
Kaip rezoliucijos tapo pasaulietiškos
XIX amžiuje Naujųjų metų rezoliucijos pamažu atsiskyrė nuo religijos. Visuomenei sekuliarėjant, pažadai tapo labiau susiję su asmeniniais tikslais, sveikata, finansais ir gyvenimo būdu. Laikraščiai XX amžiuje nuolat rašė apie žmonių siekį atsisakyti blogų įpročių, sportuoti ar taupyti.
Įdomu tai, kad skeptiškas požiūris į rezoliucijas taip pat nėra naujas. Jau 1937 metais psichologai laikraščiuose teigė, kad Naujųjų metų pažadai dažniausiai neveikia. 1938-aisiais skaitytojai buvo raginami nekelti pernelyg didelių tikslų, nes jie dažnai būna trapūs ir neįgyvendinami. Šios mintys beveik identiškos šiandieniniams patarimams apie mažus, realistiškus žingsnius.
Kodėl vis dar tikime pažadais sau
Nepaisant to, kad daugelis rezoliucijų žlunga jau pirmosiomis metų savaitėmis, ši tradicija išlieka. Net ir žinodami, kad pažadai dažnai nebus įgyvendinti, žmonės vis tiek juos duoda. Priežastis paprasta – Naujieji metai suteikia simbolinę ribą, leidžiančią psichologiškai atsiriboti nuo praeities klaidų.
Šiandien tik maždaug trys iš dešimties žmonių teigia besiimantys Naujųjų metų rezoliucijų. Tačiau net ir tie, kurie jų neformuluoja garsiai, dažnai viduje jaučia tą patį impulsą – norą pradėti iš naujo. Tai rodo, kad rezoliucijos nėra mada ar reklaminis triukas. Tai – giliai įsišaknijęs žmogaus poreikis tikėti, jog ateitis gali būti geresnė nei praeitis.
Nuo Babilono dievų iki šiuolaikinių sporto klubų abonementų – Naujųjų metų rezoliucijos keitėsi, bet jų esmė liko ta pati. Tai bandymas pasinaudoti laiko riba kaip galimybe atsinaujinti, įgyti kontrolės jausmą ir suteikti sau viltį. Galbūt būtent todėl, net ir žinodami, kad pažadai dažnai lieka neištesėti, mes vis tiek juos kartojame. Nes tikėjimas nauja pradžia yra viena seniausių ir stipriausių žmogaus savybių.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
