Įsivaizduokite, kad jūsų kūne gyvena ląstelės, kurios genetiškai jums nepriklauso. Jos nėra bakterijos, ne virusai ir ne parazitai. Tai – visiškai žmogiškos ląstelės, atkeliavusios iš kito žmogaus kūno ir galinčios likti su jumis dešimtmečius. Šis faktas skamba kaip mokslinė fantastika, tačiau tai – realybė, kurią šiandien vis drąsiau tyrinėja mokslas. Šis reiškinys vadinamas mikrochimerizmu, ir jis iš esmės keičia tai, kaip suprantame žmogaus tapatybę, imunitetą ir net pačią gyvybės ribą.
Žmogus – ne viena būtybė, o biologinė „chimerа“
Graikų mitologijoje chimera buvo pabaisa – pusiau liūtas, pusiau ožys, su gyvatės uodega. Šiandien mokslas sako, kad kiekvienas iš mūsų tam tikra prasme taip pat esame chimeros. Tik mūsų „svetimos“ dalys nėra matomos plika akimi – jos slypi ląstelių lygyje.
Nėštumo metu per placentą vyksta intensyvus ląstelių judėjimas. Motinos organizme atsiduria vaisiaus ląstelės, o vaiko kūne – motinos ląstelės. Dar įdomiau tai, kad šios ląstelės gali būti paveldėtos net netiesiogiai: vaikas gali nešioti savo močiutės ar vyresnių brolių ir seserų ląsteles. Jei nėštumas buvo dvynių, ląstelių „mainai“ gali būti dar sudėtingesni.
Mikrochimerinės ląstelės rastos visuose iki šiol tirtuose organuose – smegenyse, širdyje, kepenyse, odoje. Jų kiekis labai mažas: viena „svetima“ ląstelė tenka nuo dešimčių tūkstančių iki milijono savų ląstelių. Tačiau jų poveikis gali būti neproporcingai didelis.
Taip pat skaitykite
Atsitiktinis atradimas, pakeitęs biologijos dogmas
Kaip dažnai nutinka moksle, mikrochimerizmas buvo atrastas neplanuotai. XIX amžiaus pabaigoje patologas Georgas Schmorlis tirdamas nuo eklampsijos mirusių moterų plaučius pastebėjo keistas, milžiniškas ląsteles. Jos labai priminė placentos ląsteles. Schmorlis iškėlė drąsią hipotezę – vaisiaus ląstelės patenka į motinos kraują, ir tai nėra išimtis, o norma.
Vis dėlto ilgą laiką ši mintis buvo pamiršta. Tik 1969 metais mokslininkai, tirdami nėščiųjų imunitetą, aptiko moterų kraujyje baltųjų kraujo kūnelių su Y chromosoma. Tai reiškė, kad moterys, laukiančios berniukų, savyje nešiojosi vaisiaus ląsteles. Tuomet manyta, jog tai laikinas reiškinys, išnykstantis po gimdymo.
Lūžis įvyko 1993 metais, kai genetikai aptiko Y chromosomą turinčių ląstelių moterims, kurios pagimdė sūnus prieš 1, 10 ar net 27 metus. Tai sugriovė vieną esminių biologijos įsitikinimų – kad genai keliauja tik viena kryptimi: iš tėvų vaikams. Pasirodo, biologinė informacija gali „grįžti atgal“ per kartas.
Ląstelės, kurios gydo
Dar labiau mokslininkus nustebino tai, ką šios ląstelės geba daryti. Tyrimai parodė, kad mikrochimerinės vaisiaus ląstelės motinos organizme gali virsti kraujagyslių, odos ar kitų audinių ląstelėmis. Kitaip tariant, jos dalyvauja gijimo procesuose. Žaizdose, kurios sunkiai gyja, dažnai randama būtent vaisiaus kilmės ląstelių.
Tai kelia klausimą: ar nėštumas palieka moters kūne ne tik hormoninius ar emocinius pėdsakus, bet ir ilgalaikę biologinę „pagalbą“? Ar vaikas, net ir suaugęs, tam tikra prasme vis dar „saugo“ savo motiną?
Iššūkis imunologijai: kas yra „savęs“ riba?
Mikrochimerizmas meta rimtą iššūkį klasikinei imunologijai. Pagal ilgą laiką vyravusį modelį, imuninė sistema aiškiai skiria „savą“ nuo „svetimo“. Visa, kas nėra genetiškai identiška, turėtų būti atpažinta kaip grėsmė ir sunaikinta.
Tačiau mikrochimerinės ląstelės to nepatiria. Jos išlieka organizme metų metus, net dešimtmečius, nesukeldamos atmetimo reakcijos. Kodėl? Ar imuninė sistema iš tikrųjų tokia griežta, kaip manyta? O gal ji geba daug subtiliau derinti toleranciją ir apsaugą?
Kai kurie mokslininkai siūlo ne bandyti šį reiškinį „įsprausti“ į senas taisykles, o leisti jam padiktuoti naujas. Galbūt imuninė sistema nėra tik sargybinis, o sudėtingas tarpininkas, gebantis priimti „kitą“ kaip savą.
Ligos, motinystė ir paslėptos sąsajos
Įdomu tai, kad mikrochimerizmas iškilo ir tiriant autoimunines ligas, kurios neproporcingai dažnai pasireiškia vidutinio amžiaus moterims. Ilgą laiką manyta, kad tai susiję su hormonais. Tačiau kai kurių tyrėjų dėmesį patraukė faktas, jog moterų, sergančių autoimuninėmis ligomis, organizme dažnai randama vaisiaus kilmės ląstelių.
Ar šios ląstelės padeda, ar kenkia? Atsakymas nėra vienareikšmis. Vienais atvejais jos gali skatinti audinių atsinaujinimą, kitais – tapti imuninės sistemos „taikiniu“, išprovokuojančiu uždegimą. Tai subtili pusiausvyra, kurią mokslas dar tik pradeda suprasti.
Gyvybė, kuri nepasibaigia gimdymu
Mikrochimerizmas keičia ne tik mediciną, bet ir filosofinį požiūrį į žmogų. Jis primena, kad mes niekada nebuvome visiškai „atskirti“ organizmai. Motinystė palieka ne tik prisiminimus ar emocinį ryšį, bet ir fizinį pėdsaką, kuris gali lydėti visą gyvenimą.
Šis atradimas verčia kitaip pažvelgti ir į mirtį. Jei mūsų kūnuose gyvena kitų žmonių ląstelės, ar galime sakyti, kad esame visiškai autonomiški? Galbūt kiekvienas iš mūsų esame gyvas biologinis ryšių tinklas, jungiantis kelias kartas viename kūne.
Mikrochimerizmas neatsako į visus klausimus. Tačiau jis aiškiai parodo viena – žmogaus tapatybė nėra tokia paprasta, kaip atrodė. Ir kartais didžiausi atradimai slypi ne kosmose ar technologijose, o pačiame mūsų kūne.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
