Ilgą laiką kolektyvinėje vaizduotėje „normali“ šeima turėjo aiškų paveikslą: du tėvai ir du vaikai. Šis modelis buvo laikomas pusiausvyros, stabilumo ir net socialinės sėkmės ženklu. Tačiau realybė tyliai, bet ryžtingai keičiasi. Vis daugiau šeimų visame pasaulyje sąmoningai sustoja ties vienu vaiku – ne dėl aplinkybių, o dėl pasirinkimo. Tai nebe išimtis, o statistiškai vis labiau dominuojantis modelis, ypač Vakarų visuomenėse.
Skaičiai, kurie perrašo šeimos sampratą
Europa jau šiandien gyvena naujoje demografinėje realybėje. Remiantis Eurostat duomenimis, beveik pusė visų Europos šeimų augina tik vieną vaiką. Tai reiškia, kad vieno vaiko šeimos tampa dauguma. Maždaug 40 procentų namų ūkių turi du vaikus, o tik apie 10 procentų – tris ar daugiau. Kai kuriose šalyse šis poslinkis ypač ryškus. Belgija išsiskiria kaip viena iš nedaugelio Europos Sąjungos valstybių, kuriose vieno vaiko šeimos dar nesiekia 40 procentų, tačiau net ir ten tendencija kyla.
Panašūs procesai fiksuojami ir už Atlanto. Jungtinėse Valstijose, remiantis Nacionalinės šeimos santykių tarybos duomenimis, apie kuriuos rašė Business Insider, vieno vaiko šeimos taip pat tampa vis dažnesnės. Tai nebėra laikinas reiškinys ar konkrečios kartos sprendimas – tai struktūrinis pokytis.
Dar dramatiškesnis vaizdas matomas Rytų Azijoje, kur gimstamumo rodikliai išgyvena istorinį nuosmukį. Pietų Korėja yra vienas ryškiausių pavyzdžių. 2023 metais žurnale Preventive Medicine Reports paskelbtas tyrimas atskleidė, kad 2020 metais ketvirtadalis keturiasdešimtmetį perkopusių ištekėjusių moterų Pietų Korėjoje turėjo vieną vaiką. Tuo tarpu tarp vyresnių nei 60 metų moterų šis rodiklis tesiekė apie 10 procentų. Tai ne tik kartų skirtumas – tai visuomenės lūžis.
Taip pat skaitykite
Karjera, laikas ir atidėta motinystė
Vieno vaiko šeimų augimą lemia ne viena priežastis, o visas jų kompleksas. Vienas svarbiausių veiksnių – pasikeitęs požiūris į darbą ir asmeninį gyvenimą. Šiandien daugelis tėvų, ypač moterų, siekia ne tik tapti tėvais, bet ir išlaikyti profesinį identitetą, finansinį savarankiškumą bei gyvenimo balansą.
Ilgesnės studijos reiškia vėlesnį įsiliejimą į darbo rinką. Pridėkime prie to didesnį spaudimą siekti karjeros ir stabilumo – motinystė dažnai atidedama. Statistikos duomenys tai patvirtina. Prancūzijoje vidutinis moterų amžius gimus pirmajam vaikui pasiekė 31 metus, kai prieš dvidešimt metų jis siekė 29,4 metų. Šis pokytis turi logišką pasekmę: kai vaikai gimsta vėliau, biologinis „langas“ didesnei šeimai tiesiog susiaurėja.
Vienas vaikas tokiu atveju tampa kompromisu – galimybe patirti tėvystę neprarandant kontrolės kitose gyvenimo srityse. Tai sprendimas, kuris daugeliui atrodo racionalus, o ne egoistiškas, kaip kartais vis dar bandoma jį vaizduoti.
Vaiko auginimo kaina, kuri verčia skaičiuoti
Emociniai motyvai neatsiejami nuo finansinių. Vaiko auginimas per pastaruosius dešimtmečius pabrango gerokai greičiau nei augo vidutiniai atlyginimai. Tai dar vienas veiksnys, kuris verčia tėvus apsiriboti vienu vaiku.
2021 metais Pew Research Center atlikta apklausa parodė, kad ketvirtadalis jaunesnių nei 40 metų amerikiečių tėvų nenori turėti daugiau vaikų būtent dėl finansinių priežasčių. Ekonominės krizės, infliacija ir nestabilumas nekuria saugumo jausmo, reikalingo sprendimui plėsti šeimą.
Skaičiai kalba patys už save. Remiantis 2022 metais Brookings Institution atlikta analize, Jungtinėse Valstijose vaiko auginimas nuo gimimo iki 18 metų vidutiniškai kainuoja apie 310 tūkstančių dolerių. Ir tai – be aukštojo mokslo išlaidų, kurios gali šią sumą padvigubinti. Tokios sumos neišvengiamai keičia šeimos planavimo logiką.
Kai vienas vaikas tampa sąmoningu gyvenimo būdu
Dar prieš kelis dešimtmečius vieno vaiko šeima dažnai buvo suvokiama kaip „nepilna“ arba atsitiktinė. Žmonės sustodavo ties vienu vaiku dėl sveikatos problemų, skyrybų ar kitų neplanuotų aplinkybių. Šiandien situacija visiškai kitokia.
Remiantis Yuwa demografinių tyrimų instituto duomenimis, kuriuos citavo Korea Times, Pietų Korėja yra brangiausia šalis pasaulyje auginti vaiką. Tėvų išlaidos nuo gimimo iki pilnametystės siekia net 7,79 karto šalies BVP vienam gyventojui. Palyginimui, Kinijoje šis rodiklis siekia 6,9, Vokietijoje – 3,64, Prancūzijoje – 2,24. Tokie skaičiai paverčia vieno vaiko modelį ne kompromisu, o strategiškai apgalvotu sprendimu.
Visuomenės požiūris taip pat keičiasi. Vienas vaikas nebelaikomas „per mažai“. Priešingai – tai dažnai suvokiama kaip galimybė skirti daugiau laiko, dėmesio ir išteklių vienam vaikui, užtikrinti jam geresnį išsilavinimą ir emocinį saugumą.
Ar tai – naujoji norma?
Klausimas, ar vienintelis vaikas taps absoliučia norma, lieka atviras. Tačiau akivaizdu, kad dviejų ar trijų vaikų šeimos nebėra savaime suprantamas pasirinkimas. Demografinės tendencijos rodo ne trumpalaikę madą, o gilų vertybinį ir ekonominį poslinkį.
Šiandien tėvystė vis dažniau planuojama kaip gyvenimo projektas, o ne natūrali „sekanti stotelė“. Ir šiame projekte vienas vaikas daugeliui atrodo optimalus sprendimas. Ne dėl to, kad norima mažiau, o todėl, kad norima gyventi kitaip.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
