Miestai naktį švyti taip ryškiai, kad iš kosmoso atrodo lyg atskiri šviesos žemynai. Gatvių žibintai, reklaminiai stendai, apšviesti pastatai ir kiemai tapo modernios civilizacijos simboliu. Tačiau už šio švytėjimo slypi mažai pastebima, bet vis labiau ryškėjanti problema – šviesos tarša. Ji ne tik keičia naktinį kraštovaizdį, bet ir tyliai dezorientuoja gyvūnus, ardo ekosistemas bei veikia mūsų pačių biologinį laikrodį.
Gyvūnai, kurie pasiklysta mūsų šviesoje
Daugeliui migruojančių paukščių naktinis dangus yra natūralus žemėlapis. Jie orientuojasi pagal žvaigždes, Mėnulį ir dangaus švytėjimą. Tačiau miestų šviesos šį žemėlapį ištrina. Dezorientuoti paukščiai gali valandų valandas skraidyti aplink ryškius šviesos šaltinius, kol visiškai išsenka arba žūsta atsitrenkę į apšviestus pastatus, bokštus ar automobilių žibintus.
Net ir miestuose gyvenantys dieniniai paukščiai kenčia ne mažiau. Dirbtinis apšvietimas taip iškreipia jų paros ritmą, kad jie nebesugeba atskirti aušros nuo sutemų. Patinai ima giedoti beveik be pertraukos, kol išsenka. Tai ne tik išbalansuoja jų elgseną, bet ir silpnina populiacijas ilgalaikėje perspektyvoje.
Vabzdžiai ir naktiniai apdulkintojai – tylioji katastrofa
Skraidantys vabzdžiai naktį taip pat orientuojasi pagal dangaus šviesulius. Dirbtinės lempos jiems tampa mirtinais spąstais. Prie šviesos šaltinių jie sukasi tol, kol žūsta nuo išsekimo arba tiesiog sudega nuo kaitros. Tai ypač skaudžiai paliečia naktinius apdulkintojus, tokius kaip kai kurios drugelių rūšys.
Tyrimai rodo, kad augalai, augantys apšviestose vietose, sulaukia gerokai mažiau naktinių apdulkintojų nei tie, kurie auga tamsoje. Tai reiškia, kad šviesos tarša netiesiogiai veikia augalų dauginimąsi ir visą maisto grandinę. Šis poveikis dažnai lieka nepastebėtas, nes vyksta lėtai ir tyliai.
Šviesos bijantys žinduoliai ir išbalansuoti ritmai
Kai kurios Europos šikšnosparnių rūšys yra lucifugiškos – jos vengia šviesos ir medžioja tik visiškoje tamsoje. Apšviestos teritorijos joms tampa neįveikiamomis kliūtimis. Tačiau šviesos tarša veikia ne tik šikšnosparnius. Ji keičia daugelio žinduolių, varliagyvių, roplių ir net žuvų gyvenimo ciklus.
Dirbtinė šviesa iškreipia miego ir aktyvumo santykį, keičia poravimosi laiką, migracijos kryptis ir net mitybos įpročius. Atsižvelgiant į tai, kad apie 30 procentų stuburinių ir net 65 procentai bestuburių yra visiškai arba iš dalies aktyvūs naktį, šviesos taršos mastas tampa dar akivaizdesnis.
Kai naktis dingsta – pasekmės žmogui
Šviesos tarša kenkia ne tik gamtai. Ji tiesiogiai veikia ir žmogaus sveikatą. Per didelis šviesos kiekis naktį slopina melatonino – miego hormono – gamybą. Šis hormonas reguliuoja mūsų biologinį laikrodį, o jo sutrikimai siejami su miego problemomis, nuotaikos svyravimais ir ilgalaikėmis sveikatos rizikomis.
Kai kurie tyrimai rodo, kad nuolatinis biologinio ritmo išderinimas gali didinti depresijos, antsvorio, antro tipo diabeto ir net krūties vėžio riziką. Kitaip tariant, šviesa, kurią laikome saugumo ir patogumo garantu, gali tapti lėtiniu stresoriumi mūsų organizmui.
Prie to prisideda ir psichologinis aspektas. Žvaigždėtas dangus visada buvo įkvėpimo, ramybės ir ryšio su visata simbolis. Tačiau šiandien beveik 99 procentai pasaulio gyventojų nebeturi galimybės matyti tikrai tamsaus dangaus, o apie 60 procentų žmonių nebegali plika akimi išvysti Paukščių Tako. Šioje statistikoje Belgija užima trečią vietą pasaulyje – tai iškalbingas rodiklis, kaip stipriai apšvietėme naktį.
Ar įmanoma susigrąžinti tamsą?
Nors situacija atrodo niūri, sprendimų netrūksta. Šviesos tarša nėra neišvengiama technologinės pažangos pasekmė – tai daugiausia netinkamo apšvietimo planavimo rezultatas. Vienas paprasčiausių žingsnių – atsisakyti apšvietimo ten, kur jis nėra būtinas.
Didelę reikšmę turi ir techniniai sprendimai: šviestuvai, nukreipiantys šviesą žemyn, o ne į šonus ar dangų, gerai sukalibruoti judesio davikliai, mažesnis šviesos intensyvumas. Taip pat rekomenduojama keisti melsvą, gyvūnus itin traukiančią šviesą į šiltesnius, oranžinius atspalvius.
Geras pavyzdys jau egzistuoja. Semois Valley National Park teritorijoje esančios penkios Valonijos savivaldybės neseniai gavo „Žvaigždėtų miestų ir kaimų“ statusą. Pagrindinė jų priemonė – viešojo apšvietimo išjungimas nuo vidurnakčio iki penktos ryto. Tai paprastas, bet veiksmingas sprendimas, kuris padeda tiek gamtai, tiek žmonėms.
Maži sprendimai, didelis poveikis
Absoliuti tamsa šalia namų šiandien yra retenybė. Šviesos aureolės virš miestų, nuolat apšviestos gatvės ir kiemai tapo norma. Tačiau kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie pokyčio. Išjungti lauko šviestuvą naktį, pasirinkti šiltesnę lemputę, užtraukti žaliuzes – tai maži veiksmai, kurie kartu kuria didelį efektą.
Šviesos tarša yra viena iš tų problemų, kurias dažnai nuvertiname, nes jos nematome kaip staigios grėsmės. Tačiau jos poveikis kaupiasi. Saugodami naktį, saugome ne tik paukščius, vabzdžius ar šikšnosparnius, bet ir savo miegą, sveikatą bei gebėjimą pakelti akis į dangų ir pamatyti žvaigždes.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
