Kiekvieną kartą, kai įvertiname restoraną penkiomis žvaigždutėmis, parašome komentarą po preke elektroninėje parduotuvėje ar paspaudžiame „patinka“ socialiniuose tinkluose, paliekame skaitmeninį pėdsaką. Atskirai žiūrint, tai atrodo nereikšminga – maža nuomonė didžiuliame sraute. Tačiau kartu šie ženklai virsta galingu kolektyviniu signalu, kuris daro realią įtaką mūsų sprendimams: ką pirkti, kuo tikėti, už ką balsuoti ar kur važiuoti vakarieniauti.
Šie pėdsakai, kaupiami platformų ir sustiprinami algoritmų, veikia tarsi bendras socialinis atminties laukas. Jis mums „pasako“, kas yra populiaru, patikima ar, priešingai, įtartina. Šis mechanizmas toks stiprus, kad mokslininkai jį lygina su reiškiniu, seniai žinomu gyvūnų pasaulyje – stigmergija. Tai netiesioginio koordinavimosi forma, kai individai veikia ne tiesiogiai bendraudami, o reaguodami į aplinkoje paliktus pėdsakus.
Skaitmeninė stigmergija: kai minia vadovauja pati sau
Stigmergijos sąvoka kilo iš vabzdžių pasaulio. Termitai, statydami savo įspūdingus statinius, nesitaria ir neplanuoja. Jie tiesiog reaguoja į jau padėtą medžiagą, impregnuotą cheminiais signalais. Vienas pėdsakas pritraukia kitą, ir taip pamažu iškyla sudėtinga struktūra.
Internete veikia labai panašus principas. Vienas entuziastingas komentaras, dešimtys penkių žvaigždučių įvertinimų ar staiga išpopuliarėjęs grotažymės srautas paskatina kitus elgtis taip pat. Nereikia jokio „dirigento“ – kolektyvinė elgsena susiformuoja savaime. Lietuvoje tai puikiai matyti, pavyzdžiui, renkantis paslaugas: daugelis žmonių nesvarstydami renkasi tą meistrą, viešbutį ar gydytoją, kuris turi daugiau gerų atsiliepimų, net jei asmeniškai jo nepažįsta.
Tačiau ši saviorganizacija turi ir tamsiąją pusę. Kas nutinka tada, kai pėdsakai tampa klaidinantys? Kai jie paliekami ne iš nuoširdumo, o siekiant manipuliuoti? Būtent čia prasideda nematomų „robotų“ ir strateginio elgesio istorija.

Kada bendradarbiavimas subyra dėl konkurencijos
Eksperimentiniai tyrimai rodo, kad žmonių bendradarbiavimas, paremtas skaitmeniniais pėdsakais, yra labai trapus. Kai nėra tiesioginės konkurencijos, žmonės linkę dalytis sąžininga informacija. Jei visi gauna vienodą naudą, atsiranda spontaniška kooperacija: vienas padeda kitam, nes tai naudinga visai grupei.
Tačiau vos tik atsiranda asmeninis interesas – reitingai, prizai, piniginė nauda – situacija keičiasi. Tuomet dalis žmonių ima sąmoningai klaidinti kitus: gerus atradimus vertina prasčiau, slepia informaciją ar palieka dviprasmiškus signalus. Skaitmeninė „atmintis“ tampa nepatikima, o kolektyvinis intelektas – sugriaunamas.
Tokį elgesį nesunku atpažinti ir kasdieniame gyvenime. Netikros apžvalgos, užsakomi komentarai, dirbtinai išpūsti įvertinimai – visa tai yra konkurencijos iškreiptos stigmergijos pavyzdžiai. Lietuvos vartotojai su tuo susiduria vis dažniau, ypač elektroninėje prekyboje ar paslaugų sektoriuje.
Kai į žaidimą įsitraukia nematomi robotai
Situacija tampa dar sudėtingesnė, kai šiuose procesuose dalyvauja ne tik žmonės, bet ir paprasti automatiniai robotai – programos, kurios generuoja įvertinimus, komentarus ar kitus signalus. Įdomiausia tai, kad net labai primityvūs „robotai“, neturintys jokio „intelekto“, gali smarkiai pakeisti žmonių elgesį.
Tyrimai rodo, kad jei aplinkoje dominuoja „bendradarbiaujantys“ robotai, paliekantys aiškius ir sąžiningus signalus, žmonės pradeda labiau pasitikėti sistema ir pasiekia geresnių rezultatų. Tačiau tuo pat metu atsiranda pagunda piktnaudžiauti – dalis žmonių ima apgaudinėti, pasinaudodami tuo, kad kiti (šiuo atveju – robotai) yra „sąžiningi“.
Priešinga situacija taip pat įmanoma. Jei sistema užtvindyta klaidinančių signalų, žmonės pradeda elgtis atsargiau, kartais net labiau bendradarbiauti tarpusavyje, bandydami išlaikyti bent minimalų pasitikėjimą. Paradoksalu, bet tinkamai suprogramuoti robotai gali net pagerinti bendrą grupės veikimą labiau nei vien žmonių grupė.

Tarp kolektyvinio proto ir masinės manipuliacijos
Šios išvados verčia kitaip pažvelgti į skaitmeninę kasdienybę. Mūsų pasirinkimus vis dažniau lemia ne tiesioginė reklama ar autoritetai, o nematoma signalų sistema, kurioje susipina žmonių nuomonės ir automatizuoti veiksmai. Tai kelia rimtų klausimų demokratijai, vartotojų apsaugai ir viešajai erdvei.
Lietuvoje tai ypač aktualu rinkimų, visuomeninių diskusijų ar jautrių politinių temų kontekste. Jei kolektyvinę nuomonę galima pakreipti vos keliais dirbtiniais signalais, kyla pavojus, kad sprendimai bus priimami ne remiantis realia daugumos pozicija, o algoritmiškai suformuotu įspūdžiu.
Kita vertus, šie mechanizmai nebūtinai yra blogis. Kaip rodo tyrimai, tie patys „nematomi robotai“ gali būti panaudoti ir prosocialiai – skatinti bendradarbiavimą, mažinti chaosą, padėti žmonėms priimti geresnius sprendimus. Viskas priklauso nuo to, kaip jie sukurti ir kam naudojami.
Atsakomybė skaitmeniniame pasaulyje
Gyvename hibridinėje ekosistemoje, kurioje žmonės ir algoritmai nuolat sąveikauja per skaitmeninius pėdsakus. Suprasti, kaip šie pėdsakai veikia mūsų elgesį, tampa ne tik moksliniu, bet ir pilietiniu klausimu. Reikalingas didesnis skaidrumas, kritinis mąstymas ir aiškios taisyklės, reglamentuojančios automatizuotų sistemų naudojimą.
Galbūt didžiausias pavojus slypi ne tame, kad mus stebi „robotai“, o tame, kad mes patys, to nesuvokdami, leidžiame jiems tapti nematomais mūsų sprendimų architektais. Skaitmeninis pasaulis nėra neutralus – jis formuoja mūsų pasirinkimus. Klausimas tik vienas: ar mokėsime tai atpažinti ir valdyti, kol dar nevėlu.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.