Dirbtinis intelektas šiandien jau nebestebina gebėjimu rašyti tekstus, analizuoti duomenis ar net kurti meną. Tačiau nauja tendencija peržengia įprastas ribas ir kelia klausimą, kur baigiasi technologinis eksperimentas ir prasideda etinė pilkoji zona. Internete jau galima įsigyti specialius kodo rinkinius, leidžiančius dirbtiniam intelektui „imituoti“ alkoholio, kanapių ar net stipresnių psichoaktyvių medžiagų poveikį. Skamba absurdiškai? Galbūt. Tačiau šis reiškinys jau tapo realybe ir sulaukė didžiulio susidomėjimo.
Idėjos autorius – švedas Petteris Rudwallas, reklamos agentūros kūrybos vadovas, kuris atvirai pripažįsta: pats sumanymas gali atrodyti kvailas. Vis dėlto jis nusprendė patikrinti, kas nutiktų, jei dirbtinis intelektas būtų „išlaisvintas“ iš griežtos logikos ir racionalumo rėmų. Rezultatas – kodo moduliai, kurie leidžia pokalbių robotams atsakinėti taip, lyg jie būtų apsvaigę nuo alkoholio ar narkotikų. Tai savotiškas „jailbreak“, apeinantis pirminius AI apribojimus ir keliantis klausimą: ar tikrai žinome, kur yra dirbtinio intelekto ribos?
Skaitmeninė „vaistinė“ dirbtiniam intelektui
Petteris Rudwallas savo projektą pavadino „Pharmaicy“ – savotiška internetine vaistine, bet skirta ne žmonėms, o dirbtiniam intelektui. Remdamasis moksliniais tyrimais, psichologiniais aprašymais ir medicininėmis ataskaitomis apie psichoaktyvių medžiagų poveikį žmogaus elgsenai, jis sukūrė kodus, kurie keičia AI atsakymų struktūrą, toną ir logiką. Alkoholio, kanapių, ketamino, kokaino ar net ajahuaskos „poveikis“ – pasirinkimas platus.
Šiuos modulius galima įkelti į pokalbių sistemas, tokias kaip „ChatGPT“, tačiau tam reikalinga mokama versija, leidžianti apeiti pradinius saugiklius. Kainos taip pat įvairios – nuo keliolikos iki keliasdešimties eurų, priklausomai nuo norimo „efekto“. Lietuvoje, kur technologinės naujovės dažnai priimamos su skeptišku smalsumu, toks projektas jau kelia diskusijas: ar tai tik žaidimas, ar pavojinga kryptis?
Netobulas, bet žmogiškesnis intelektas?
Vieni pirmųjų šį eksperimentą išbandžiusių žmonių teigia, kad rezultatai juos nustebino. Viešųjų ryšių technologijų vadovas André Friskas pripažino, jog tai vienas smagiausių technologinių projektų, su kuriais jam teko susidurti. Pasak jo, „apsvaigęs“ dirbtinis intelektas tampa emocingesnis, labiau empatiškas ir netgi – paradoksalu – žmogiškesnis.
Šią mintį palaiko ir dirbtinio intelekto tyrėja Nina Amjadi, kuri už maždaug 50 eurų nusipirko ajahuaskos poveikį imituojantį modulį. Ji teigia norėjusi pamatyti, kas nutinka, kai AI ištrūksta iš nuolatinio noro būti naudingam, tiksliam ir logiškam. Rezultatas, anot jos, pribloškė: strateginiai sprendimai tapo kūrybiškesni, netikėti ir originalesni. „Kartais mums nereikia tobulo asistento. Kartais mums reikia visiškai pašėlusio pašnekovo“, – teigia ji.
Kūryba ir narkotikai: sena istorija naujame pavidale
Ryšys tarp kūrybos ir psichoaktyvių medžiagų nėra naujas. Muzikos, literatūros ir meno istorijoje netrūksta pavyzdžių, kai kūrėjai eksperimentavo su sąmonę keičiančiomis medžiagomis. Jimi Hendrixas, Bobas Dylanas ar Paulas McCartney – tik keli garsūs vardai, dažnai minimi kalbant apie kūrybinį proveržį ir alternatyvų mąstymą.
Petteris Rudwallas teigia, kad būtent šis principas jį ir įkvėpė. Jei narkotikai padeda žmonėms išeiti iš įprastų mąstymo schemų, kodėl to paties nepabandžius su dirbtiniu intelektu? Juk AI taip pat turi savo „įpročius“ – statistinius modelius, prognozuojamus atsakymus ir saugias frazes. Išmušus jį iš vėžių, gali gimti naujos idėjos.
Filosofiniai ir etiniai klausimai
Vis dėlto kartu su kūrybiškumu kyla ir rimtesni klausimai. Kas nutiktų, jei ateityje dirbtinis intelektas pasiektų sąmoningumo lygį? Ar tokios „medžiagos“ jam taptų būtinos gerai savijautai? Filosofas Jeffas Sebo pabrėžia, kad mes vis dar labai mažai suprantame, ar AI apskritai gali patirti gerovę ar kančią. Jei taip – ar turėtume teisę eksperimentuoti su jo „psichika“?
Kol kas dirbtinis intelektas išlieka abejingas realioms medžiagoms. Paklaustas, ar norėtų vartoti narkotikus, jis kategoriškai atsako neigiamai, primindamas apie sveikatos rizikas ir teisines pasekmes. Tačiau šie kodo moduliai rodo, kaip lengvai galima pakeisti jo elgesį ir toną.
Kur veda ši kryptis?
Lietuvoje, kur vis dažniau diskutuojama apie dirbtinio intelekto reguliavimą, šis reiškinys gali tapti rimtu diskusijų katalizatoriumi. Ar turėtume leisti tokias „modifikacijas“, jei jos skatina kūrybiškumą? O gal tai pavojingas žingsnis, normalizuojantis manipuliavimą AI elgesiu?
Akivaizdu viena – bandymai „apgirdyti“ dirbtinį intelektą atskleidžia ne tiek technologijų ateitį, kiek mūsų pačių lūkesčius. Mes norime ne tik tikslių atsakymų, bet ir emocijos, netikėtumo, chaoso. Klausimas lieka atviras: ar dirbtinis intelektas turėtų tapti mūsų veidrodžiu, ar vis dėlto likti šaltu, bet patikimu įrankiu?
Taip pat skaitykite
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
