Prancūzijos širdyje plytintis Massif Central daugelį metų buvo laikomas ramybės ir gamtos harmonijos simboliu. Žali kalnai, apvalūs ugnikalnių siluetai ir ganyklomis nusėti šlaitai traukia milijonus turistų, ieškančių tylos ir lėto tempo. Tačiau po šiuo idilišku kraštovaizdžiu slypi procesai, kurie verčia mokslininkus kalbėti vis garsiau. Naujausi tyrimai rodo, kad Auvergne regiono ugnikalniai gali būti ne tokie „miegantys“, kaip manyta iki šiol.
Šis perspėjimas nėra sensacinga spėlionė. Jis grindžiamas realiais seisminiais duomenimis ir ilgalaikiais stebėjimais, kurie atskleidžia, jog Prancūzijos gelmėse vyksta aktyvūs judesiai. Klausimas tik vienas – kiek laiko liko iki galimo pabudimo.
Milžiniška teritorija ir šimtai ugnikalnių
Massif Central užima apie 85 tūkstančius kvadratinių kilometrų – tai beveik 15 procentų visos žemyninės Prancūzijos teritorijos. Šiame regione išsidėstę apie šimtą ugnikalnių, susiformavusių dėl sudėtingų geologinių procesų, susijusių su Alpių ir Pirėnų kalnų grandinių sąveika. Tarp šių ugnikalnių išaugo tokie miestai kaip Clermont-Ferrand, Saint-Étienne ir Limoges.
Visi šie ugnikalniai oficialiai laikomi užgesusiais. Paskutinis išsiveržimas regione įvyko prieš maždaug 6 700 metų – tai laiko tarpas, kuris žmogaus masteliu atrodo beveik amžinybė. Dėl to visuomenėje įsigalėjo įsitikinimas, kad šie kalnai tėra gražūs geologiniai paminklai, o ne potenciali grėsmė.
Taip pat skaitykite
Žemė po kojomis siunčia signalus
Vis dėlto pastarieji metai verčia peržiūrėti šį požiūrį. Nors ugnikalniai ilgą laiką tylėjo, seisminė veikla regione niekada nebuvo visiškai išnykusi. Nuo 2024 metų pabaigos mokslininkai, matuojantys žemės virpesius, užfiksavo net 82 gilius žemės drebėjimus įvairiose Massif Central vietose, įskaitant Puy-de-Dôme apylinkes.
Vienas ryškiausių signalų buvo užfiksuotas 2025 metų liepos 31 dieną, kai 3,8 balo stiprumo žemės drebėjimas buvo juntamas didelėje pietinės Prancūzijos dalyje. Jį pajuto gyventojai nuo Auriac miestelio Kantalo departamente iki Rodezo Aveyrono regione. Nors šis drebėjimas nepadarė didelės žalos, jis tapo dar vienu įrodymu, kad žemės pluta šiame regione yra aktyvi.
Magma niekur nedingo
Lūžinis momentas diskusijose apie Auvergne ugnikalnius įvyko praėjusių metų birželį. Mokslininkų grupė iš CNRS ir University of Grenoble Alpes paskelbė tyrimą, publikuotą mokslo žurnale Geophysical Research Letters. Jame teigiama, kad po Massif Central žeme, maždaug 30 kilometrų gylyje, vis dar egzistuoja aktyvūs magmos telkiniai.
Tyrėjai analizavo vadinamuosius labai žemo dažnio virpesius – signalus, kuriuos sunku aptikti, bet kurie leidžia „pamatyti“ procesus giliai po žemės paviršiumi. Rezultatai parodė, kad magma nėra sustingusi ar „mirus“, kaip manyta anksčiau. Ji juda, reaguoja į žemės plutos pokyčius ir teoriškai gali pradėti kilti aukštyn.
Kada tai gali nutikti?
Didžiausias nerimą keliantis aspektas – laiko faktorius. Pasak tyrimo bendraautoriaus, CNRS mokslininko Nikolajaus Šapiro, ugnikalnių pabudimo laikotarpis gali būti labai skirtingas. Tai gali užtrukti tūkstančius metų, kelis šimtmečius arba, kraštutiniu atveju, vos keletą metų. Mokslininkai atvirai pripažįsta, kad negalima atmesti scenarijaus, jog reikšmingi pokyčiai gali prasidėti artimoje ateityje.
Šis neapibrėžtumas kelia iššūkių ne tik mokslui, bet ir regiono planavimui. Ugnikalnių pabudimas nėra staigus įvykis – dažniausiai jį lydi ilgas signalų ir įspėjimų laikotarpis. Tačiau suprasti, kurie signalai yra kritiniai, o kurie – natūralūs foniniai procesai, yra sudėtinga užduotis.
Stebėjimas – vienintelė gynyba
Šiuo metu mokslininkai pabrėžia, kad panikuoti nėra pagrindo. Tačiau akivaizdu ir tai, kad ignoruoti šių duomenų nebegalima. Grenoblyje dirbantys tyrėjai palaiko nuolatinį ryšį su kolegomis Vokietijoje, Eifelio regione, kur taip pat aptikta magmos sankaupų panašiame gylyje. Šis tarptautinis bendradarbiavimas leidžia lyginti duomenis ir geriau suprasti, kaip elgiasi Europos žemės pluta.
Kol kas vienintelis realus veiksmas – nuolatinė stebėsena. Jautrūs seismografai, palydoviniai matavimai ir nauji analizės metodai tampa pagrindiniais įrankiais, leidžiančiais laiku pastebėti pavojingus pokyčius. Massif Central šiandien tampa savotiška atvira laboratorija, kurioje sprendžiamas klausimas, kiek „miegantys“ yra senieji Europos ugnikalniai.
Taip pat skaitykite
Auvergne kraštovaizdis ir toliau vilioja savo ramybe, tačiau po šia ramybe slypi priminimas, kad Žemė niekada nebūna visiškai statiška. Net ir po tūkstančių metų tylos, gamta gali priminti apie savo jėgą.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
