2026-ieji pasaulio politikoje žada būti ne ramūs kalendoriniai metai, o beveik nuolatinė įtampa – tarsi vienas ilgas balsavimo maratonas, kuriame kiekvienas rezultatas gali persiduoti kitam kaip grandininė reakcija. Įprasta rinkimus vertinti kaip atskirus nacionalinius įvykius, bet šįkart kortos maišomos globaliai: JAV rinkėjai spręs, ar Donaldas Trumpas išlaikys beveik „absoliučią“ įtaką Kongrese; Vengrija tikrins, ar ilgiausiai Europos Sąjungoje valdantis lyderis dar turi energijos ir mandatą; Izraelis eis į balsavimą šešėlyje, kuriame susimaišo saugumo baimės, koalicijų matematika ir visuomenės kantrybės ribos; Brazilija ruošiasi revanšui, kuris primena ne sportą, o politinę psichodramą; o Prancūzija, atrodytų, „tik“ rinks merus – tačiau būtent per miestus dažnai prasideda naujos nacionalinės epochos.
Šie rinkimai skirtingi, bet juos vienija vienas bruožas: nė vienas rezultatas nebebus tik vietinis. 2026-aisiais vidinė politika per sekundę tampa tarptautine žinute, o tarptautinės įtampos – vidinės kampanijos kuru.
Prancūzija: merų rinkimai, kurie virs nacionalinio masto mūšiu
Prancūzijoje 2026 m. kovą vyks savivaldybių rinkimai – rinkėjai rinks merus ir savivaldybių tarybas visoje šalyje. Pirmasis turas numatytas 2026 m. kovo 15 d., antrasis – 2026 m. kovo 22 d. Nors iki prezidento rinkimų, suplanuotų 2027 m. gegužę, liks daugiau nei metai, politinė temperatūra bus tarsi prieš pat prezidentinį finalą. Ne todėl, kad savivaldos rezultatai tiksliai nuspėtų nacionalinę baigtį – dažnai savivaldybėse veikia kitos taisyklės, kiti lyderiai, kitos koalicijos. Tačiau todėl, kad tai taps milžinišku apklausos realybėje pakaitalu: kas iš tiesų turi struktūrą, žmones, vietinį „stuburą“, o kas egzistuoja labiau televizijoje ir socialiniuose tinkluose.
Ypač atidžiai bus stebima Paryžiaus drama po Anne Hidalgo eros. Sostinė socialistinė jau ketvirtį amžiaus – nuo 2001-ųjų, kai ją perėmė Bertrand Delanoë, ir nuo 2014-ųjų, kai merės pareigas eina Anne Hidalgo. Tačiau Hidalgo į 2026-ųjų kovą neis, o tai atveria „didžiojo perdalijimo“ langą. Dešinė mato istorinį šansą po 25 metų pertraukos susigrąžinti Paryžių, o kairė bandys išlaikyti bastioną, net jei pati sostinė yra suskilusi į dvi emocines stovyklas: džiūgaujančius dviratininkus ir įniršusius vairuotojus, kuriuos supriešino miesto mobilumo ir urbanistinės pertvarkos.
Taip pat skaitykite
Kova čia taps simbolinė: Paryžius bus ne tik miestas, bet ir ženklas, ar Prancūzijoje 2027-iesiems formuojasi nauja politinė ašis. Net jei savivaldos rinkimai neturi „pranašavimo galios“, Paryžius visada turi „narratyvo galią“ – o ją partijos mėgsta labiau nei statistiką.
Vengrija: ar Orbánas pagaliau sutiks varžovą, kuris nepasimes?
2026 m. balandį Vengrija gali tapti didžiausiu Europos politiniu trileriu. Viktoras Orbánas sieks šeštosios kadencijos ministro pirmininko poste: jis jau valdė 1998–2002 m., o nuo 2010-ųjų laimėjo keturias iš eilės ketverių metų kadencijas, tapdamas ilgiausiai ES valdžioje esančiu lyderiu. Jo valdžia buvo grindžiama ne vien rinkimų pergalių serija, bet ir sistemingu institucijų perstatymu – kritikai mini teismų ir žiniasklaidos nepriklausomumo ribojimą bei oponentų spaudimą.
Šįkart situacija kitokia tuo, kad Orbánui nebereikia kautis su fragmentuota opozicija. Politinėje scenoje iškilęs Peteris Magyaras ir jo „Tisza“ partija įnešė naują dinamiką: opozicija atrodo labiau sukoncentruota, o nepriklausomos apklausos rodo, kad kova gali būti itin artima. Magyaras akcentuoja gyvenimo lygį, perkamąją galią ir santykių su Europos institucijomis stiprinimą – ypač svarbu, nes dalies ES lėšų išmokėjimas Vengrijai buvo įšaldytas dėl teisės viršenybės klausimų.
Tai reiškia, kad Vengrijos rinkimai nebebus vien apie „tapatybę“ ar „kultūrines kovas“. Jie bus apie kasdienį gyvenimą ir geopolitinę kryptį: ar Budapeštas liks konfrontacijos režime, ar bandys grįžti signalizuodamas normalizaciją. Ir būtent todėl šis balsavimas svarbus visai Europai – ES sprendimuose dažnai reikia vienbalsiškumo, tad Orbáno silpnėjimas ar pasikeitimas gali pakeisti bendrą žemyno laikyseną, ypač kalbant apie karą Ukrainoje.
Izraelis: Netanyahu – dar kartą, bet kokia kaina ir su kuo?
Izraelyje įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimai numatyti iki 2026 m. spalio 27 d. Benjaminas Netanyahu, ilgiausiai šalies istorijoje vyriausybei vadovavęs politikas (daugiau nei 18 metų su pertraukomis nuo 1996 m.), jau yra pasakęs, kad ketina kandidatuoti ir tiki pergale. Jo „Likud“ išlieka stiprus, bet Izraelio politika – tai koalicijų labirintas: Knesete 120 vietų, mandatai pasiskirsto tarp maždaug tuzino partijų, todėl po rinkimų dažnai lydi ne kampanijos šūkiai, o užkulisinės derybos.
Dabartinė valdžia rėmėsi koalicija, kurioje buvo ir ultraortodoksų, ir kraštutinių dešiniųjų jėgų, o tai kėlė vidinę trintį. Greta saugumo realijų visuomenę veikė ir masiniai protestai, prasidėję dar 2023-iaisiais dėl teismų reformos, kurią vėliau teko atidėti. Dabar rinkėjai spręs, kas jiems svarbiau: nuovargis nuo įtampos, ar įsitikinimas, kad būtent „kietoji linija“ yra saugumo garantas. Papildomą intrigą kuria kalbos, kad Netanyahu gali bandyti paankstinti rinkimus ir siekti balsavimo jau 2026 m. birželį.
Brazilija: Lula prieš Bolsonaro pavardę – revanšas, kuris jau turi istorines žaizdas
Brazilijoje 2026 m. spalio 4 d. vyks visuotiniai rinkimai: bus renkamas prezidentas, viceprezidentas, Nacionalinio kongreso nariai, valstijų gubernatoriai ir regionų įstatymų leidėjai, o jei prireiks antrojo turo – jis numatytas spalio 25 d. Luizas Inácio Lula da Silva (Lula), kuris jau vadovavo šaliai 2003–2011 m., 2022-aisiais sugrįžo į valdžią po itin artimos kovos: antrajame ture jis laimėjo 50,90% prieš Jairą Bolsonaro, o pergalės skirtumas buvo tik 1,8 procentinio punkto.
Šio pasakojimo tamsiausia scena įvyko 2023 m. sausio 8 d., kai Bolsonaro šalininkai šturmavo Brazilijos valdžios institucijų kvartalą Brazilijoje – vaizdai priminė JAV Kapitolijaus ataką. Dabar, remiantis pateiktais faktais, pats Jairas Bolsonaro yra nuteistas 27 metų laisvės atėmimo bausme dėl bandymo įvykdyti perversmą, tačiau Bolsonaro stovyklos ambicija niekur nedingo – į kovą ruošiamas jo sūnus Flávio, 44 metų senatorius, kurio kandidatūrą patvirtino Liberalų partijos vadovas Valdemar Costa Neto. Taigi rinkėjams bus siūlomas ne tik politinis pasirinkimas, bet ir emocinė dilema: ar šalis nuropos į „stabilumo“ kelią, ar vėl grįš į revanšo ir įniršio ciklą.
Taip pat skaitykite
JAV: 2026 m. lapkritis – referendumas dėl Trumpo, net jei Trumpo biuletenyje nebus
JAV 2026 m. lapkričio 3 d. vyks vadinamieji „midterms“ – vidurio kadencijos rinkimai, kurie dažnai tampa tiesioginiu balsavimu už ar prieš prezidentą. Tą dieną bus perrinkti visi 435 Atstovų Rūmų nariai ir 35 Senato vietos (įskaitant specialiuosius rinkimus). Šiuo metu respublikonai kontroliuoja abu Kongreso rūmus, todėl Trumpui tai bus rizikinga: jis turi daug ką prarasti, jei demokratai susigrąžins bent vienus rūmus ir pradės stabdyti jo darbotvarkę.
Ką spręs amerikiečiai? Pirmiausia – ekonomiką. Reuters/Ipsos apklausa rodė, kad tik 33% JAV suaugusiųjų pritaria, kaip Trumpas tvarko ekonomiką, o infliacija metų pabaigoje vis dar svyravo apie 3%. Tokie skaičiai – tai ne statistika kampanijos paraštėse, o potencialus politinės krypties lūžio taškas. Ir čia veikia sena taisyklė: midterms dažnai būna nepalankūs valdantiesiems, nes rinkėjai linkę „subalansuoti“ valdžią. Jeigu ekonominė nuotaika prastės, lapkritis Trumpui gali virsti ne triumfo, o sankcijų (politinės kontrolės) mėnesiu.
Švedija ir Rusija: du skirtingi balsavimai, bet ta pati žinia apie demokratijos trapumą
Švedija 2026-aisiais į rinkimus eis suvokdama, kad kampanija gali tapti užsienio įtakos operacijų taikiniu. Ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas viešai perspėjo, jog šalis balsuos „rimtoje saugumo situacijoje“, kurią būtina įvertinti. Tai ne tik Švedijos istorija – tai Europos demokratijų „streso testas“, kur vienu metu susiduria vidaus problemos (nusikalstamumas, migracija, poliarizacija) ir išorės spaudimas.
Rusijoje iki 2026 m. rugsėjo 20 d. turi vykti parlamento rinkimai, tačiau pateikti faktai pabrėžia, kad realios intrigos tikėtis nereikia: opozicija beveik neturi galimybių dalyvauti, o valdantieji tikisi išlaikyti tvirtą daugumą, kaip ir 2021-aisiais. Šis kontrastas – Švedijos nerimas dėl kišimosi ir Rusijos „rinkimai be pasirinkimo“ – galiausiai kalba apie tą patį: rinkimai šiandien yra ne tik demokratijos šventė, bet ir demokratijos pažeidžiamumo vieta.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
