Birželio pradžioje Odesoje įvykęs Ukrainos ir Pietryčių Europos šalių viršūnių susitikimas tapo ne tik solidarumo su Ukraina ženklu, bet ir atskleidė ryškius požiūrių skirtumus tarp regiono valstybių. Susitikimo kulminacija – bendra deklaracija, kurioje griežtai smerkiama Rusijos agresija prieš Ukrainą, raginama stiprinti tarptautines sankcijas Kremliui bei pabrėžiami euroatlantiniai Ukrainos ir kitų regiono šalių siekiai.
Šią deklaraciją pasirašė dauguma susitikime dalyvavusių šalių lyderių, tarp jų – Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, Moldovos prezidentė Maia Sandu, Šiaurės Makedonijos vadovai ir kiti regiono atstovai. Tačiau viena pavardė liko nuošalyje – Serbijos prezidentas Aleksandras Vučičius demonstratyviai atsisakė pasirašyti dokumentą. Toks sprendimas iš karto sulaukė dėmesio tarptautinėje spaudoje ir pakurstė naujas diskusijas apie Serbijos užsienio politikos kryptį bei jos santykį su Rusija.
Vienintelis nepasirašęs: Vučičius vėl eina savitu keliu
Serbijos prezidentas Aleksandras Vučičius viešai pasididžiavo tuo, kad tapo vieninteliu Ukrainos ir Pietryčių Europos viršūnių susitikimo Odesoje dalyviu, kuris nepasirašė bendros deklaracijos. Dokumentas griežtai smerkia Rusijos agresiją prieš Ukrainą ir kviečia tarptautinę bendruomenę stiprinti sankcijas Rusijos Federacijai. Tokia laikysena sukėlė aštrias diskusijas tiek Serbijoje, tiek tarptautinėje arenoje.
Po susitikimo su žurnalistais Vučičius teigė, kad jo vizitas į Odesą nėra laikytinas Rusijos išdavyste, kaip tai pateikė kai kurie Serbijos žiniasklaidos kanalai. Priešingai – jo sprendimas nepasirašyti deklaracijos, anot paties prezidento, yra įrodymas, kad Serbija neseka „bandos“ logika ir išlieka ištikima savo nepriklausomai užsienio politikai.
„Skirtingai nei kiti, kurie priima viską, kas nukreipta prieš Rusiją, mes vadovaujamės savo interesais ir tarptautinės teisės principais“, – teigė Vučičius. Jis pabrėžė Serbijos suverenumą, sprendimų laisvę ir nesitaikstymą su išoriniu spaudimu.
Deklaracija – aiškus signalas prieš Maskvą
Odesos viršūnių susitikimo deklaracijoje akcentuojamas aiškus pozicionavimasis prieš Rusijos karą Ukrainoje. Be raginimų dėl sankcijų stiprinimo, dokumentas taip pat išreiškia paramą Ukrainos ir regiono šalių euroatlantinėms ambicijoms – kitaip tariant, palaiko jų siekį integruotis į NATO ir ES.
Tokios formuluotės yra nepriimtinos Maskvai, todėl Vučičiaus atsisakymas prisidėti prie deklaracijos gali būti vertinamas kaip ženklas Rusijai, kad Serbija, nors ir dalyvaujanti tarptautiniuose formatuose, neketina viešai prisijungti prie griežtos Vakarų pozicijos.
Vučičius balansuoja tarp Rytų ir Vakarų
Serbijos užsienio politika pastaraisiais metais pasižymėjo bandymais laviruoti tarp glaudesnių santykių su Europos Sąjunga ir tradicinės partnerystės su Rusija. Viena vertus, Belgradas siekia narystės ES, kita vertus – neįvedė sankcijų Maskvai, išlaiko ekonominius ryšius ir dažnai remiasi kultūrinėmis bei istorinėmis sąsajomis su Rusija.
Šis Vučičiaus sprendimas dar kartą rodo, kad Serbija renkasi balansavimo kelią, o ne aiškią poziciją. Tai gali padėti išlaikyti gerus santykius su įvairiomis tarptautinėmis jėgomis, bet kartu kelia klausimų dėl šalies vertybinių prioritetų.
Pirmas vizitas į Ukrainą – su aiškia žinute
Reikšminga tai, kad tai buvo pirmasis Aleksandro Vučičiaus vizitas į Ukrainą. Vien šis faktas daug kam pasirodė kaip žingsnis Vakarų kryptimi. Tačiau nepasirašyta deklaracija sumenkino tokius vertinimus. Serbijos vadovas sugebėjo parodyti dalyvavimą, tačiau kartu liko ištikimas pozicijai, kurią būtų galima apibūdinti kaip „nei už, nei prieš“ – o gal greičiau „už save“.
