Pasibaigus šiltnamio sezonui, daugelis sodininkų susimąsto: ar būtina visiškai pakeisti žemę, kad augalai vėl klestėtų kitais metais? Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo logiškas sprendimas – senas dirvožemis, išsekęs nuo intensyvios vegetacijos, gali atrodyti „pavargęs“. Tačiau specialistai vis dažniau pabrėžia, kad visiškas dirvožemio keitimas dažnai nėra reikalingas. Pakanka jį tinkamai atgaivinti, atkurti struktūrą ir mikrobiologinį balansą.
Koks dirvožemis šiltnamiui geriausias?
Tobulas šiltnamio dirvožemis – purus, oringas, drėgmę išlaikantis, bet neperlaistytas, ir turintis daug humuso. Geriausi rezultatai pasiekiami naudojant subalansuotą mišinį, kurio sudėtis būtų: apie 40–50 % brandžių komposto, 30–40 % vietinės priesmėlio žemės ir 10–20 % purinančių priedų – smėlio, perlito ar smulkių žvyro granulių. Tokia kombinacija suteikia stabilų dirvožemio pagrindą, kuris išlaiko drėgmę, bet kartu leidžia orui laisvai cirkuliuoti tarp šaknų.
Optimalus pH daugumai kultūrų – nuo 6,0 iki 6,8, o elektros laidumas sezono pradžioje neturėtų viršyti 2,0–2,5 mS/cm. Siekiant praturtinti žemę mikroelementais, rekomenduojama įmaišyti biokuro anglies (biochar) – apie 1–3 litrus kvadratiniam metrui, 1–2 kilogramus bazalto miltų 10 kvadratinių metrų ir 5–10 litrų sliekų humuso (vermikomposto).
Vis dėlto skirtingos kultūros turi savitų poreikių. Pomidorai ir paprikos geriausiai auga šiltoje, oringoje žemėje, kur pH siekia 6,0–6,6. Tokiam substratui tinka mišinys iš 50 % komposto, 30 % žemės ir 20 % perlito. Agurkai mėgsta daugiau drėgmės ir šiek tiek aukštesnį pH – iki 7,0, todėl dalį perlito galima pakeisti kokoso plaušais. Salotos, rukola ar kiti lapiniai augalai toleruoja šarminį pH iki 7,2 ir mėgsta daugiau komposto – apie 60 %, kad azoto kiekis būtų pastovus.
Taip pat skaitykite
Šakniniams augalams, tokiems kaip morkos ar burokėliai, reikia smulkesnės, mažai druskų turinčios dirvos, todėl viršutinį sluoksnį verta persijoti, o prieš sėją vengti greitai tirpstančių trąšų.
Kada iš tiesų reikia keisti šiltnamio žemę?
Visiškas dirvožemio keitimas reikalingas tik išskirtiniais atvejais – kai žemė užsikrėtusi ligomis arba yra fiziškai pažeista. Dažniausiai tai nutinka dėl rimtų infekcijų, tokių kaip stiebo puvinys, pomidorų fitoftora ar daigų pašaknio puvinys. Taip pat žemę tenka keisti, jei joje pastebima daug nematodų, kurie šaknims sukelia mazgelius, arba kai druskingumas tampa per didelis – tai atpažįstama iš baltų apnašų paviršiuje ir nudegusių lapų kraštelių.
Jei žemė sukietėjusi, nebepraleidžia vandens, o atlaisvinimo ar organinio tręšimo efektas išnyksta greitai, tuomet būtina pašalinti 20–30 cm viršutinį sluoksnį ir pakeisti nauju mišiniu su tinkamu pH.
Įprastomis sąlygomis pakanka atnaujinti viršutinį sluoksnį kas dvejus ar trejus metus – nuimti apie 10–20 cm ir papildyti kompostu bei purinančiomis medžiagomis. Tai paprastas būdas atkurti biologinę pusiausvyrą be didelių išlaidų.
Kaip atpažinti, kad dirva išsekusi?
Jei augalai lėtai auga, nors tręšiami reguliariai, o pH rodiklis išlieka mažesnis nei 5,8 arba viršija 7,2 – tai signalas, kad dirvožemio balansas sutrikęs. Kiti ženklai – sliekų nebuvimas, nemalonus kvapas po laistymo, dirvos paviršiaus sukietėjimas ar prastas oro pralaidumas.
Rudenį verta žemę „išplauti“ – palaistyti ją dideliu kiekiu vandens (150–200 litrų vienam kvadratiniam metrui, dalinant į kelis kartus). Tokiu būdu išplaunamos druskos ir perteklių sukaupusios trąšos. Kasmet patikrink pH ir laidumą paprastu sodo matuokliu – tai leis iš anksto nustatyti, ar pakaks atgaivinimo, ar jau reikia keisti dirvožemį.
Kaip atgaivinti dirvą be visiško keitimo?
Rudenį, nuėmus derlių ir pašalinus augalų likučius, verta į 1 kv. m paskleisti 20–40 litrų brandinto komposto ir įterpti apie 10 cm gyliu. Tuomet galima pasėti sideratų – baltųjų garstyčių, facelijų, žieminių rugių ar ankštinių žolių mišinių.
Prieš pirmąsias šalnas šią žalumą reikėtų nupjauti ir lengvai įterpti į dirvą. Tokie augalai ne tik pagerina struktūrą, bet ir veikia kaip natūralūs „biofumigantai“ – riboja dirvožemio ligų plitimą.
Pavasarį dirvą galima papildyti 5–10 litrų vermikomposto vienam kvadratiniam metrui, 1–2 kg bazalto miltų 10 kv. m ir šiek tiek perlito ar kokoso plaušų. Šie priedai atkuria mikrobiologinį aktyvumą ir užtikrina tinkamą oro bei vandens balansą.
Dar vienas veiksmingas sprendimas – mikrobiologiniai preparatai, turintys naudingų bakterijų ar mikorizės grybų. Jie stiprina šaknų sistemą ir padeda augalams geriau įsisavinti maisto medžiagas.
Natūrali dezinfekcija be chemijos
Jei šiltnamyje buvo ligų ar kenkėjų, galima atlikti terminę dezinfekciją. Tam naudojami specialūs garintuvai, kurie pakelia dirvožemio temperatūrą iki 70–80 °C maždaug valandai. Tai sunaikina daugumą patogenų ir lervų.
Ekologiškesnė alternatyva – saulės energijos panaudojimas, vadinamas solarizacija. Vasaros karštyje sudrėkintą žemę uždenkite skaidria plėvele 4–6 savaitėms, tvirtai prispausdami kraštus. Po tokio proceso dirva natūraliai dezinfekuojama be cheminių medžiagų.
Keli dažniausiai užduodami klausimai
Kaip dažnai reikia keisti šiltnamio žemę?
Paprastai pakanka pakeisti tik viršutinį sluoksnį kas 2–3 metus, nebent dirva užkrėsta ligomis ar tapo labai druskinga.
Ar galima toje pačioje žemėje auginti pomidorus ir agurkus?
Nerekomenduojama. Šios kultūros turi skirtingus poreikius ir yra linkusios sirgti tomis pačiomis ligomis. Geriau jas kaitalioti kasmet.
Kaip atgaivinti suslėgtą dirvą?
Ji turėtų būti purenama, papildyta kompostu, perlitu arba kokoso plaušais, o rudenį pasėti žaliosios trąšos augalai.
Šiltnamio dirva – tai gyvas organizmas, kurį galima išsaugoti daugelį metų. Svarbiausia ne viską išmesti ir pradėti iš naujo, o palaikyti jos pusiausvyrą. Reguliariai maitindami dirvą kompostu, atnaujindami paviršinį sluoksnį ir leisdami mikroorganizmams dirbti, mes sukuriame tvarų, derlingą pagrindą gausiam derliui – be brangių, cheminių ar drastiškų priemonių.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
