Optimizmas – tai gebėjimas tikėtis gerų dalykų ateityje, o šis psichologinis bruožas gali lemti ne tik emocinę gerovę, bet ir ilgesnį gyvenimą bei geresnę fizinę sveikatą. Daugelis žmonių į optimizmą žiūri kaip į charakterio savybę, susiformavusią vaikystėje ar per gyvenimišką patirtį. Tačiau vis daugiau mokslinių tyrimų atskleidžia, kad optimizmas gali būti nulemtas ir genetiškai.
Genetiniai veiksniai ir optimizmo paveldimumas
Daugelis genetinių tyrimų remiasi dvynių analize – tai leidžia atskirti paveldimus ir aplinkos veiksnius. Vienas plačiai cituojamas tyrimas, publikuotas Behavior Genetics žurnale, parodė, kad apie 25–30 % optimizmo skirtumų tarp žmonių gali būti paaiškinami genetika. Tyrėjai analizavo daugiau nei 3 000 identiškų ir broliškų dvynių porų ir nustatė, kad vieno kiaušinėlio dvyniai dažniau turėjo panašų optimizmo lygį nei dviejų kiaušinėlių – tai patvirtina genetinį komponentą.
Tačiau paveldimumas nėra viskas – didžiąją dalį optimizmo lemia socialinė aplinka, auklėjimas, kultūra, trauminiai įvykiai ar net asmeninė filosofija.
OXTR genas ir kiti galimi „optimizmo genai“
Mokslininkai taip pat domisi, kokie konkretūs genai gali būti susiję su optimizmu. Vienas iš dažniausiai minimų – OXTR genas, atsakingas už oksitocino receptorių gamybą. Oksitocinas dažnai vadinamas „meilės hormonu“, nes yra susijęs su pasitikėjimu, artumu ir socialiniu prisirišimu. Tyrimai rodo, kad žmonės, turintys tam tikrą OXTR varianto formą (pvz., rs53576 alelį), dažniau pasižymi didesniu optimizmu, saviverte ir atsparesni stresui.
Taip pat skaitykite
Be OXTR, mokslininkai tiria ir kitus genus, susijusius su serotonino, dopamino ir kitų neuromediatorių veikla – būtent jie reguliuoja mūsų emocinį atsaką į aplinką. Genai, kaip 5-HTTLPR (serotonino pernešėjo genas), gali paveikti, kaip greitai žmogus atsigauna po neigiamos patirties ar išgyvena stresą.
Dopaminas ir genai: optimizmo neurochemija
Vienas iš pagrindinių genų, susijusių su optimizmu, yra DRD4 genas, koduojantis dopamino receptorius smegenyse. Dopaminas yra neurotransmiteris, siejamas su malonumo, motyvacijos ir atlygio sistema. Žmonės, turintys tam tikrus DRD4 geno variantus, pavyzdžiui, ilgesnes pakartotines sekas (pvz., 7 pakartojimai), yra linkę rodyti daugiau naujumo ieškojimo, impulsyvumo ir taip pat – didesnį optimizmą.
Tyrimai rodo, kad šie žmonės gali stipriau reaguoti į teigiamus potyrius ir būti labiau linkę į rizikingą elgesį, tikėdamiesi teigiamų rezultatų. Tai rodo, kad optimizmas gali būti susijęs su tam tikrais neurocheminiais keliais smegenyse, kurie yra genetiškai nulemti.
Serotonino keliai ir optimizmo reguliavimas
Kitas svarbus genas, siejamas su nuotaika ir požiūriu į gyvenimą, yra 5-HTTLPR genas, koduojantis serotonino transporterį. Serotoninas yra dar vienas neurotransmiteris, atliekantis esminį vaidmenį reguliuojant nuotaiką, emocijas ir bendrą gerovę.
Yra trumpesnės ir ilgesnės 5-HTTLPR geno versijos. Tyrimai rodo, kad žmonės, turintys trumpesnę geno versiją (s/s alelį), gali būti jautresni stresui, labiau linkę į nerimą ir depresiją, o tai savo ruožtu gali pasireikšti kaip pesimistinis požiūris.
Nors trumpesnė versija tiesiogiai nekoduoja pesimizmo, ji gali padidinti pažeidžiamumą neigiamoms aplinkos įtakoms, kurios gali paskatinti pesimistines mintis. Priešingai, ilgesnę versiją turintys asmenys gali būti atsparesni stresui ir linkę į labiau optimistinį mąstymą.
Oksitocinas ir socialinis optimizmas
Naujesni tyrimai taip pat nagrinėja oksitocino receptoriaus geno (OXTR) vaidmenį. Oksitocinas, dažnai vadinamas „meilės hormonu“, yra susijęs su socialiniu ryšiu, empatija ir pasitikėjimu. Tam tikri OXTR geno variantai siejami su didesniu socialiniu optimizmu ir teigiamu požiūriu į bendravimą su kitais žmonėmis. Šis genas gali turėti įtakos mūsų gebėjimui kurti pasitikėjimu grįstus santykius ir bendrai jaustis saugiau bei pozityviau socialinėse situacijose.
Tyrimai rodo, kad asmenys, turintys tam tikrus OXTR geno alelius, gali būti labiau linkę į altruistinį elgesį, geriau suprasti kitų emocijas ir būti atviresni naujoms socialinėms patirtims. Tai rodo, kad mūsų genai gali ne tik paveikti mūsų bendrą nuotaiką, bet ir tai, kaip mes vertiname socialines interakcijas bei tikimės teigiamų rezultatų iš jų, formuodami mūsų socialinį pasaulį.
Optimizmo įtaka sveikatai – ką rodo tyrimai?
Net jei optimizmas tik iš dalies paveldimas, jo reikšmė žmogaus gyvenimui yra milžiniška. 2019 m. atliktas tyrimas, publikuotas žurnale PNAS (Proceedings of the National Academy of Sciences), parodė, kad optimistiški žmonės vidutiniškai gyvena ilgiau – net iki 15 % – ir turi didesnę tikimybę sulaukti 85 metų ar daugiau. Šis poveikis išliko net ir įvertinus tokius veiksnius kaip mityba, rūkymas ar fizinis aktyvumas.
Optimistai taip pat rečiau serga širdies ir kraujagyslių ligomis, turi geresnį imunitetą bei yra atsparesni depresijai ir nerimui. Tai gali būti paaiškinama tiek fiziologiniais, tiek psichologiniais mechanizmais – jie dažniau renkasi sveikesnį gyvenimo būdą, efektyviau sprendžia problemas ir turi platesnius socialinius ryšius.
Skirtumai tarp optimizmo ir pesimizmo – ne tik dvi priešybės
Įdomu tai, kad optimizmas ir pesimizmas nėra tiesiog dvi priešingos vienos dimensijos pusės. Kai kurie tyrimai rodo, kad šios savybės gali egzistuoti nepriklausomai viena nuo kitos – žmogus gali būti optimistiškas dėl vienų dalykų (pvz., savo sveikatos), bet pesimistiškas dėl kitų (pvz., pasaulio politikos). Genetiškai tai reiškia, kad optimizmas ir pesimizmas gali turėti atskirus biologinius pagrindus.
Tyrimai su dvyniais (Heritability of optimism and pessimism, Plomin et al.) parodė, kad optimizmas ir pesimizmas turi skirtingus paveldimumo modelius, o tai reiškia, kad jie vystosi per skirtingus genetinius ir aplinkos kelius.
Aplinkos poveikis: genai – ne likimas
Nors genetika gali suteikti polinkį į optimizmą ar pesimizmą, tai nereiškia, kad žmogus yra „pasmerktas“ vienam ar kitam. Psichologai sutaria, kad optimizmą galima ugdyti – tai įrodė kognityvinės elgesio terapijos (KET) tyrimai. Net žmonės, turintys genetinį polinkį į pesimizmą, gali išmokti atpažinti neigiamas mintis, keisti jų interpretacijas ir taip keisti savo požiūrį į ateitį.
Tyrimai taip pat rodo, kad meditacija, dėkingumo praktika ir pozityvių socialinių ryšių palaikymas gali skatinti optimizmą. Įdomu, kad teigiamos patirtys vaikystėje – palaikantys tėvai, stabilūs santykiai – gali net neutralizuoti genetinį polinkį į neigiamą mąstymą.
Ar ateityje bus galima „aktyvuoti optimizmo genus“?
Genetikos ir neurotechnologijų pažanga kelia klausimą – ar ateityje bus įmanoma daryti įtaką optimizmui biotechnologijomis? Nors šiandien tai tebėra spekuliacija, kai kurie mokslininkai svarsto galimybę moduliuoti genų raišką, pavyzdžiui, per epigenetiką arba farmakologinius metodus. Tačiau tai kelia etinius klausimus – ar turėtume manipuliuoti tokiais asmenybės bruožais, net jei tai padėtų žmogui jaustis geriau?
Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai patvirtina, kad optimizmas nėra vien tik pasirinkimas, bet ir sudėtinga genų, smegenų chemijos ir aplinkos sąveika. Nors negalime pakeisti savo genų, supratimas apie šiuos mechanizmus leidžia mums geriau suprasti save ir kurti aplinką, kuri skatintų pozityvų mąstymą ir gerovę.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
