Ar pastebėjote, kad vaikystėje vasaros atrodė begalinės, o dabar metai pralekia tarsi viena savaitė? Daug žmonių sulaukę brandos ima jaustis taip, lyg laikas slysta pro pirštus vis greičiau — dienos susilieja, mėnesiai tirpsta, o metų pradžia ir pabaiga susikeičia vietomis akimirksniu. Ilgą laiką tai buvo laikoma tik subjektyviu pojūčiu, tačiau naujausi mokslininkų tyrimai rodo: šiam reiškiniui yra labai aiškus biologinis ir psichologinis pagrindas. Ir atsakymas visai ne mistiškas — viską lemia pokyčiai mūsų smegenyse.
Naujas tyrimas, paskelbtas žurnale Communications Biology, pateikia įtikinamą paaiškinimą: su amžiumi vykstantys smegenų pokyčiai daro įtaką tam, kaip mes subjektyviai jaučiame laiko tėkmę.
Tarptautinė mokslininkų komanda išanalizavo 577 dalyvių, kurių amžius svyravo nuo 18 iki 88 metų, duomenis iš projekto Cam-CAN (Kembridžo senėjimo ir neuromokslų centro tyrimo). Eksperimento metu savanoriai žiūrėjo aštuonių minučių Alfred’o Hitchcock’o serialo epizodą „Bum! Tu miręs“, o mokslininkai tuo pat metu fMRI pagalba stebėjo besikeičiančią smegenų aktyvumą.
Kas paaiškėjo?
Analizė parodė, kad vyresnio amžiaus žmonių smegenys daug rečiau keičia aktyvumo būsenas. Šios būsenos taip pat trunka ilgiau nei jaunų žmonių galvoje. Dėl to nervų sistema per tą patį laiką užfiksuoja mažiau įvykių. Kitaip tariant, smegenys registruoja mažiau „momentų“, todėl vyresniems žmonėms dienos, mėnesiai ir metai subjektyviai prabėga gerokai greičiau.
Mokslininkai šį reiškinį sieja su vadinamąja neuronų dediferenciacija – procesu, kai su amžiumi smegenų aktyvumas tampa mažiau tikslus ir mažiau išskirtinis. Pavyzdžiui, jauno žmogaus smegenyse neuronai, atsakingi už veidų atpažinimą, suaktyvėja tik žiūrint į veidus. Vyresnių smegenyse tie patys neuronai gali reaguoti ir į kitus objektus. Tokiu atveju smegenys blogiau atskiria įvykius vieną nuo kito, o tai veikia ir laiko pojūtį.
Laiko pojūtis – ne tik biologija

Kai kurie ekspertai pabrėžia ir kitą aspektą – subjektyvų vidinį laiko vertinimą. Lenkų lingvistė Joanna Shadura paaiškina, kad žmogus laiką vertina ne linijiniu, o logaritminiu principu: vieneri metai sudaro net 20% penkiamečio gyvenimo, tačiau tik 2% penkiasdešimtmečio patirties. Todėl natūralu, kad kiekvienais metais laikas atrodo vis trumpesnis.
Ar laiko tėkmę galima „sulėtinti“?
Bendraautorė, neurobiologė Linda Geerligs iš Radbudo universiteto pabrėžia, kad subjektyvų laiko pojūtį galima paveikti. Naujos patirtys, kelionės, mokymasis, nauji įgūdžiai ar nuoširdus bendravimas padidina „įvykių kiekį“, kurį smegenys registruoja, todėl gyvenimas subjektyviai atrodo ilgesnis ir lėtesnis.