Tėvystė – tai nuolatinis balansas tarp kantrybės ir emocijų. Vis dažniau internete pasirodo straipsniai su antraštėmis kaip „Kaip nustoti rėkti ant vaikų“ ar „Kodėl riksmai kenkia vaikų smegenims“. Jie paremti neuromokslo tyrimais, kurie rodo, kad nuolatinis žeminimas ar bauginimas – destruktyvios praktikos. Tačiau ar kiekvienas rėkimas reiškia, kad esame blogi tėvai? Klinikinė psichologė Emily Edlynn išsamiai atsakė į šį klausimą.
Kas yra rėkimas? Ir kada jis tampa žalingas?
Svarbu atskirti emocinį riksmą nuo agresyvaus. Kartais pakeltas balsas – tai aštuntą kartą kartojama prašymo forma, kai vaikas ignoruoja tėvų žodžius. O kartais – tai instinktyvi reakcija į pavojų, pavyzdžiui, kai vaikas išbėga į gatvę.
Esminis skirtumas – turinys ir intencija. Jei balsas pakeliamas be įžeidimų, grasinimų ar žeminimų, tai nėra emocinė prievarta. Tai – žmogaus reakcija į stresą, nuovargį ar pavojų.
Kodėl mes rėkiame ant vaikų?
Dauguma tėvų nesirenka riksmo kaip auklėjimo strategijos. Tai dažniausiai yra emocinis išsikrovimas – kai išsenka kantrybės, laiko ir vidinių resursų atsargos. Gyvenant nuolatinėje įtampoje, be pakankamo palaikymo ar poilsio, net mylintis tėvas ar mama kartais neišvengiamai pratrūksta.
Tai nereiškia, kad jie blogi. Tai reiškia, kad jie – žmonės. Jei pavargusi mama antradienio vakarą pakėlė balsą – tai ne priežastis ją teisti ar pasmerkti amžinai kaltės naštai.
Kada pakeltas balsas tampa žalingas?
Taip, yra ribos, kurių peržengti negalima:
- Svarbiausia – ne garsumas, o žodžiai. Jokio žeminimo, įžeidimų ar bauginimo.
- Dažnumas. Jei rėkimas tampa kasdieniu bendravimo būdu – tai ženklas, kad laikas ieškoti pagalbos.
- Vaiko reakcija. Jei jis pradeda jūsų bijoti – tai jau pavojingas signalas. Nuolatinė baimė aktyvuoja streso mechanizmą, kuris gali negrįžtamai paveikti emocinę raidą.
Vaikai, augantys tokioje aplinkoje, dažniau patiria nerimo sutrikimus, sunkiau pasitiki savimi ir kitais.
Kartais pasitaiko – ir tai normalu
Laimei, pavieniai emocinio išsikrovimo epizodai, jei šeimoje vyrauja meilė, rūpestis ir palaikymas, nepalieka ilgalaikių žaizdų. Netgi atvirkščiai – tokie momentai gali tapti vertingomis pamokomis.
Svarbiausia – po konflikto kalbėtis su vaiku. Paaiškinti, atsiprašyti, apkabinti. Tai moko vaiką, kad visi žmonės daro klaidų, bet svarbu jas pripažinti ir mokytis iš jų.
Vaikai turi matyti tėvų tikras emocijas. Jie turi žinoti, kad pyktis ar liūdesys – natūralūs jausmai. Tačiau jie taip pat turi matyti, kaip atsakingai su šiomis emocijomis elgiamasi.
Riksmas neturi tapti normaliu bendravimo būdu. Bet jis taip pat neturi būti demonizuojamas kaip automatinė blogo tėvystės ženklas. Kartais tai signalas, kad reikia pagalbos, poilsio ar išklausymo.
Kaip padėti sau šaukti mažiau?
- Mažinkite apkrovas. Ieškokite būdų pasidalinti atsakomybėmis.
- Realistiškai vertinkite lūkesčius. Nebūtina būti ramiu visą parą.
- Sustokite, įkvėpkite, tik tada kalbėkite. Paprasta „stop-kvėpuok-kalbėk“ technika veikia.
- Kalbėkite su vaikais po konflikto. Atsiprašymas ir paaiškinimas kuria tvirtesnį ryšį nei tylus ignoravimas.
Jei jūsų vaikystėje rėkimas buvo norma
Daugelis dabartinių tėvų augo šeimose, kur balsas buvo galios įrankis. Tokiems žmonėms bet koks rėkimas gali sukelti senus išgyvenimus. Tokiu atveju labai svarbu kreiptis į specialistus – psichologą ar emocinės paramos grupę. Padėti sau – tai ir pagalba savo vaikams.
Šiuolaikiniai tėvai dažnai jaučia spaudimą būti „idealiais“. Tačiau svarbiausia – būti tikrais. Vaikams reikia ne tobulų, bet nuoširdžių, mylinčių ir augančių kartu su jais tėvų.
Ir jei kartais pakeliate balsą – tai dar nereiškia, kad darote viską blogai. Svarbu, ką darote po to. Meilė, rūpestis ir nuoširdumas sveria daugiau nei viena akimirka pykčio.
Šaltinis: psychologytoday.com
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
