2025-ųjų birželio vidurys pažymėtas dažnais ir gausiais lietumis – ypač Dzūkijoje, Aukštaitijoje ir pietinėje Žemaitijoje. Kartu su pakankama šiluma (naktimis apie +12–15 °C) tai tampa idealiu deriniu grybų augimui. Specialistai jau fiksuoja pirmuosius baravykų ir voveraičių pasirodymus, o grybautojų forumuose dalijamasi nuotraukomis iš Šalčininkų, Varėnos ir Ignalinos miškų.
Miškininkai sako, kad pagrindinis baravykų augimo impulsas – ne pavienis lietus, o kelių dienų drėgmė, pasiekianti miško paklotę. Be to, voveraitės mėgsta vėsesnius spygliuočių miškus ir dygsta net esant vėsesniam orui, tad šių metų sąlygos joms ypač palankios.
Kada geriausia eiti į mišką po lietaus?
Patyrę grybautojai pataria: geriausias metas miškui – praėjus 2–3 paroms po ilgesnio lietaus. Tai laikas, kai grybiena, gavusi pakankamai drėgmės, pradeda formuoti vaisiakūnius. Jeigu tuo pat metu naktimis išlieka šilta (ne žemiau 10 °C), baravykai dygsta ypač intensyviai.
Dienos metas taip pat svarbus – ryte grybai dar švieži ir neišdžiūvę, o popiet jau gali būti apgraužti vabzdžių ar surinkti kitų grybautojų. Be to, rytais lengviau pamatyti grybų kepurėles tarp rasotos žolės ar samanų, nes jos dar blizga nuo drėgmės. Kai kurie grybautojai pasitelkia ir mėnulio kalendorių – teigiama, kad po pilnaties dygimas sulėtėja, o naujo mėnulio fazėje vėl atsigauna. Vis dėlto svarbiausi išlieka du veiksniai – krituliai ir šiluma, nes net ir drėgname miške grybai nesivysto, jei orai atvėsta.
Taip pat skaitykite
Dar viena detalė – skirtingi grybai mėgsta skirtingą mikroklimatą. Voveraitės dažnai renkasi mišrius spygliuočių miškus ir dyla ilgiau nei baravykai, todėl jų galima rasti net praėjus kelioms sausoms dienoms. Tuo tarpu raudonviršiai ar lepšiai jautrūs sausrai – todėl juos aptikti pavyksta tik labai palankiomis sąlygomis.
Kur grybų šiemet ieškoti – žemėlapių ir grybautojų duomenys
Šiuo metu, remiantis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos ir aktyvių grybautojų bendruomenių duomenimis, grybingiausi regionai Lietuvoje yra Varėnos ir Lazdijų miškai, rytinė Utenos dalis bei miškingos Plungės ir Telšių vietovės. Šiose vietovėse dėl gausių kritulių ir palankios šilumos derinio formuojasi puikios sąlygos baravykams, voveraitėms ir raudonviršiams dygti.
Interaktyvūs žemėlapiai, kuriuose grybautojai dalijasi radimvietėmis, atnaujinami kas kelias dienas ir prieinami įvairiuose šaltiniuose – populiariausi tarp jų yra „Facebook“ grupės, tokios kaip „Grybautojai“. Juose ne tik žymimos sėkmingiausios vietos, bet ir įkeliamos šviežios nuotraukos su krepšiais pilnais grybų, diskutuojama apie orų įtaką.
Tiesa, patyrę grybautojai ragina atsargiai vertinti viešai skelbiamą informaciją – kai kurios vietos pažymimos tyčia netiksliai, kad išsaugotų mėgstamas radimvietes nuo didelių minių. Vis dėlto bendras aktyvumo žemėlapis leidžia susidaryti aiškų vaizdą, kur šiuo metu grybų sezonas įsibėgėjęs labiausiai.
Kaip auga grybai: paprasta biologija
Dauguma valgomųjų grybų (baravykai, raudonikiai, voveraitės) išauga iš po žeme esančios grybienos. Kai susidaro tinkamos sąlygos – drėgmė ir šiluma – grybiena pradeda formuoti vaisiakūnius, kuriuos mes vadiname grybais.
Augimas gali būti labai greitas – baravykas per naktį gali pasiekti rinkimo dydį. Tačiau net ir intensyviausi sezonai trunka trumpai – paprastai apie 1–2 savaites, kol sąlygos išlieka idealios. Po to vėl seka ramybės periodas, laukiant naujo lietaus ar temperatūros pokyčio.
Kiekviena grybų rūšis turi savus ciklus: voveraitės dažniausiai pasirodo pirmosios, ypač smėlinguose pušynuose, o baravykai reikalauja šiek tiek daugiau drėgmės ir šilumos. Be to, grybiena ilgainiui sensta – jei tam tikroje vietoje per metus nuolat renkama, o miško paklotė sutrypiama, vaisiakūnių formavimasis gali silpnėti. Todėl patyrę grybautojai ne tik ieško naujų vietų, bet ir renkasi kuo atsargiau – neardydami samanų ir grąžindami šakeles atgal, kad miškas atsigautų ir kitąmet.
Grybų metai – ir pavojai
Kartu su grybais į mišką sugrįžta ir pavojai. Dėl intensyvaus dygimo kai kurie nepatyrę grybautojai painioja voveraites su nuodingomis mažosiomis gelsvosiomis musmirėmis, o ūmėdes – su rausvažiedėmis plaušabudėmis.
Gydytojai primena – jei kyla abejonių dėl grybo rūšies, jo verčiau nerinkti. Kiekvienais metais medikai registruoja apsinuodijimų atvejus, kai netinkamai atskiriami valgomi ir nuodingi grybai. Ypač budrūs turėtų būti tie, kurie grybauja pirmą kartą arba grybais nori vaišinti vaikus ar senjorus.
Grybavimas – ne tik pomėgis, bet ir šeimos ritualas
Lietuvoje grybavimas jau seniai peržengė hobio ribas – tai ir tradicija, ir šeimos bendravimo būdas. Savaitgaliais miškinguose regionuose galima išvysti ištisas šeimas su krepšiais ir kibirais, o vaikų šūksniai dažnai pasigirsta netoliese nuo pagrindinių takų. Daugelis šeimų turi savo „slaptas vietas“, perduodamas iš kartos į kartą.
Psichologai teigia, kad toks aktyvus laiko praleidimas gamtoje mažina stresą, gerina tarpusavio santykius ir stiprina ryšį su aplinka.
Grybų perteklius – ką daryti?
Kai grybai dygsta intensyviai, dažnam kyla klausimas – ką daryti su gausiu laimikiu? Ekspertai pataria dalį šviežių grybų iš karto termiškai apdoroti: voveraites galima troškinti ir užšaldyti, o baravykus – džiovinti ar marinuoti. Šviežius grybus reikėtų suvartoti per 24 valandas, nes jie greitai genda. Be to, baravykų šaldymas ne tik išsaugo skonines savybes, bet ir leidžia juos naudoti žiemą sriuboms ar troškiniams. Daugėja ir vietinių iniciatyvų, kviečiančių dalintis grybų pertekliumi su bendruomenėmis ar labdaros organizacijomis.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
