Dauguma mūsų tiki, kad vaiko kūrybiškumas klesti tik mylinčioje, rūpestingoje ir palaikančioje aplinkoje. Iš tiesų, tokios sąlygos gali būti palankios meninei saviraiškai. Tačiau tyrimai rodo, kad kūrybiškumą gali skatinti ir visai kitokios patirtys – netgi iš skausmingų ar traumuojančių vaikystės išgyvenimų.
Kūrybiškumą skatina ne tik saugi aplinka
Nors tai gali skambėti paradoksaliai, daugelis garsiausių pasaulio menininkų ir rašytojų augo sudėtingose, emociškai ar fiziškai nesaugiose aplinkose. Būtent per kūrybą jie atrado būdą pabėgti nuo realybės, kurioje jautėsi vieniši, nesuprasti ar nepriimti. Tokie „vidiniai pasauliai“ dažnai tampa erdve, kurioje vystosi talentai ir saviraiška.
Tarp žymių kūrėjų, kurie patyrė sunkią vaikystę, galima paminėti Vincentą van Goghą, Franzą Kafką, Edgarą Allaną Poe, Virginiją Woolf ir Sinéad O’Connor. Jų vaikystės patirtys buvo kupinos netekčių, atstūmimo ar emocinio skausmo. Nors šie išgyvenimai dažnai lėmė genialius kūrybinius pasiekimus, kartu jie paliko ir gilius emocinius randus. Daugelis jų kovojo su nerimu, depresija ar kitais psichikos sveikatos sunkumais.
Kūryba kaip emocinio skausmo išraiška
Psichologai pastebi, kad kūrybiškumas gali vystytis dviem kryptimis: vienu atveju jis gimsta iš įkvepiančių, mylinčių tėvų pavyzdžio, o kitu – iš poreikio susitvarkyti su nerimu ir emociniu trūkumu, patiriamu vaikystėje.
Britų psichoanalitikas Donaldas Winnicottas savo garsioje knygoje „Žaidimas ir tikrovė“ aiškino, kad vaikai, kuriuos kamuoja laikina ar nuolatinė tėvų dėmesio stoka, nerimą malšina per vadinamuosius „pereinamuosius objektus“ – mėgstamus žaislus, veiklas ar įpročius. Jei šis trūkumas tampa ilgalaikis, tokios veiklos kartojamos vis dažniau ir gali peraugti į kūrybinius įgūdžius – rašymą, piešimą, muzikavimą ar kitą meninę išraišką.
Tačiau kartu su kūrybiškumu gali vystytis ir elgesio problemos, sunkumai bendraujant su kitais ar savivertės klausimai. Mokslininkai pastebi, kad iki tam tikros ribos tėvų atstūmimas gali paskatinti kūrybinį vystymąsi, bet peržengus šią ribą – tai gali sukelti gilesnius psichologinius sutrikimus.
Ankstyvos vaikystės įtaka formuojant kūrybiškumą
Psichologė Mary Ainsworth nustatė, kad vaiko prieraišumo tipas susiformuoja jau pirmųjų gyvenimo metų bėgyje. Panašiai anksti pradeda formuotis ir kiti protiniai gebėjimai – įskaitant kūrybingumą. Tai rodo, kad kūrybinės šaknys glūdi labai ankstyvoje vaikystėje, kai vaikas bando išgyventi emocinius trūkumus ieškodamas savų būdų išreikšti save.
Šiuolaikiniai tėvystės iššūkiai
Šiandien vaikų ir tėvų santykiai keičiasi. Vieni tėvai per daug įsitraukia ir nepalieka vaikui saviraiškos laisvės, kiti – emociškai ar fiziškai nutolę dėl įtempto darbo, technologijų ar streso. Dėl to vis daugiau vaikų ieško prieglobsčio skaitmeniniame pasaulyje – kompiuteriniuose žaidimuose, socialiniuose tinkluose ar virtualioje kūryboje.
Nors technologijos gali skatinti tam tikrus kūrybinius gebėjimus, per didelis ekranų laikas yra siejamas su didesniu streso, nerimo ir izoliacijos lygiu, ypač paauglystėje.
Kūrybiškumas – ne pakaitalas rūpesčiui
Svarbu suprasti, kad sunkumai gali paskatinti kūrybingumą, tačiau tai neturėtų būti laikoma pateisinimu apleisti vaiką ar nepaisyti jo emocinių poreikių. Kūrybiškumas negali atstoti meilės, šilumos ir dėmesio, kurių vaikui reikia augant.
Mokslininkai pabrėžia, kad svarbiausi kognityviniai pagrindai formuojasi ankstyvoje vaikystėje – tai laikotarpis, kai intervencijos ir pagalba yra efektyviausios. Vėliau įsikišus gali būti jau per vėlu pakeisti pagrindinius emocinius modelius, kuriuos vaikas susiformavo būdamas mažas.
Gera žinia ta, kad šiuolaikiniai tyrimai leidžia anksčiau atpažinti vaikų emocinius sunkumus ir padėti jiems laiku. Taip pat vis labiau pripažįstama, kad vaikų kūrybiškumas – tai ne tik pramoga ar pomėgis, bet ir gili, emocinė išraiška, padedanti išgyventi, augti ir suprasti save.
Šaltinis: https://www.psypost.org/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
